Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

1.

Lietuviai skirstomi į politikus, verslininkus ir Lietuvos žmones.

Būti žmogumi – ne iškrypimas. Tačiau tai nėra ir natūrali būklė. Mat į žmogų niekas nekreipia dėmesio. Todėl žmogui sunku įveikti net menką kliūtį. Sako: pasyvūs mūsų žmonės. Iš negalėjimo visa tai…

Žmogus yra nematomas.

Šiek tiek matosi toks, kuris turi pinigų. Deja, įprastinė žmogaus padėtis – gyventi nuo algos iki algos. Arba išvis be algos. O kadangi mūsų žmogus sugeba šitaip gyvaliot neribotą laiką – kam šaus į galvą juo rūpintis? O kaip žmogui tai pavyksta – mįslė. Paranormali būsena – nėra už ką pavalgyt, bet visados atsiranda už ką išgert – žmogui tapusi norma. Skaityti tęsinį…

Visiems norisi Naujuosius sutikt ypatingai, o nuo pirmos imti gyventi naujai. Bet yra žmonių, kuriems net ir tam trūksta laiko, nes jie nuolat susirūpinę mūsų gyvenimais.

O kas gi susirūpinusiais pasirūpins?

Tad pagautas gero ūpo iškėliau naujametinį žiburėlį tiems, kurių šventinę naktį niekas nenori prisimint. Susirinko daugybė svečių – bemaž visi nariai, merai, ministrai… Tie, kuriuos dažniausiai rodo per televizorių. Naivūs žmoneliai mano, kad anų ieško policija – užtat tiek skambina į televizijas… Skaityti tęsinį…

1. Sykį viena moteris tarė: „Paimk mane!” Aišku, kad neėmiau. Kur būčiau padėjęs? Namie nėra vietos, nes mano žmona labai didelė.

Kiti ima viską. Net žemę. Aš neturiu žemės, todėl stoviu ant grindų arba einu šaligatviu.

Niekad nebuvau išėjęs už miesto ribų. Neįsivaizduoju, kas ten yra.

2.

Mūsų daugiaaukštyje tik vienas butas prisijungęs prie Europos. Kitus atjungė už skolas.

Ne paslaptis, kad valdžia norėtų juos iškeldinti į kitas planetas. Štai kodėl ateiviai čia tik paskraido savo lėkštėm, bet niekados nenutupia. Skaityti tęsinį…

Sunkus jų gyvenimas

Jaunesnysis mokslinis prokuroras Pontijus Pijokas troško būti geras specialistas.

– Už kiek galima apkaltinti nekaltą, kad nepasireikštų sąžinės graužaties simptomai? – klausė patarimo žmoną, vidaus organų tyrėją.

– Apie mažesnį kiekį nei dešimt kubų negali būt nė kalbos, – atsakė ta.

Pontijus Pijokas žvelgė į pačią ir jam vis labiau norėjosi aną apkaltint. Betgi nujautė, kad kaltinti už tiesą – nevalia.

– Tu į sriubą vinių priberk, – pasiūlė.

Moteris šiūptelėjo saują smulkių – prokurorui nedrįso prieštaraut.

– Dabar gerai, – tarė Pontijus Pijokas. – Dabar tikrai nusinuodysiu. Skaityti tęsinį…

Lietuviški lūkesčiai

Yra valstybės veikėjų, kurie vaiposi: jūs norėtumėt, kad valstybė viską jums patiektų ant lėkštutės, o patys tik sėdėtumėt rankas sunėrę…

Taip, aš norėčiau.

Valstybės veikėjas privalo kas rytą pasibelsti į mano duris ir pasidomėti, ar man ko netrūksta. Jei trūksta – atnešti. Gal – ir ant lėkštutės. Kas jau čia tokio? Tai tik paliudytų, kad veikėjas stengiasi. Tokį aš net rekomenduočiau valstybiniam apdovanojimui.

Visi norėtume, kad taip būtų. O jei visi, vadinas, taip ir turi būt. Jei šiuo metu tai dar neįmanoma, tai nors Lietuvos ateities vizija tebūnie tokia. Skaityti tęsinį…

Kūriniai prie jūros

Šiemet tvirtai apsiprendžiau: sukursiu kurortinį romaną. Ar aš prastesnis už kitus? Ir televizorių moku žiūrėt, ir krautuvėj nepasiklystu…

…Ji sėdėjo parke ant suolo ir skaitė knygą.

– Jūs sėdite ant suolo? – paklausiau.

– Taip, – atsakė.

Pokalbis mezgėsi, nes pradėjau teisingai. Bet kas toliau? Filmuose tuoj būna kažkoks nuotykis, dar labiau suartinantis porą. O šita ponia ramiai sau sklaido knygą… Skaityti tęsinį…

Geros naujienos

- Doram žmogui visados sunkmetis, – aiškino Matas. – Juk pati dora – bemaž nepakeliama našta.

- Bet dori žmonės visiems mieli, – sakėm.

- Todėl, kad juos lengva apsukt. Mat kas doras, tas ir durnas.

- Tai ką mums daryt? – šaukėm.

- Doros židinius reikėjo šalint, kol neišplitusios metastazės, – barė Mokytojas. – Dabar kentėkit. Bet jau netolimoj ateity viskas keisis – moralinės vertybės bus įstatomos piliečiams panašiai kaip dantų protezai.

Susižvalgėm… Atseit nakčiai pamerki vertybes į stiklinę ir – žygin… Smagiau tapo! Kad ir kaip čia stengiamasi blogint gyvenimą, o anas – šast! – ir pagerėja visai netikėtoj vietoj. Skaityti tęsinį…

Reikalingi reiškiniai

-…neatsakingai pūtė burbulus… Daugiau to nebus… Taip kalbėjo Televizorius. Nušluosčiau aprasojusį ekraną. „Paseno mano Televizorius ir nušneka. Reiks naują pirkt. Su skystais kristalais. Tokiam turbūt neužkalkėja mikroschemos, toks ir parodys teisingai, ir pašnekės su protu…“

Pridengiau tą vargšą skuduru ir išėjau iš namų. „Burbulų mat nebereik! – stebėjaus. – Kas tada liktų? Juk viskas yra burbulai. Politika, menas… Gyvenimo prasmė – burbulas. O visi tik pučia, pučia… Ir tai gerai! Jei nepūstų, gyvenime nebūtų vėjo, viskas sustingtų. O jei neišpūstų burbulų, nebūtų grožio….“ Skaityti tęsinį…

Manęs dažnai klausia: kas Lietuvoj bus, kai emigruos visi Lietuvos gyventojai?

Bus gerai.

Tik reikėtų paprašyti, kad kaimynai – lenkai ar baltarusiai – prižiūrėtų tuščią Tėvynę.

Palikt be priežiūros nevalia – gali arabų prilįst, o dar su sprogmenimis ims žaist… Užtat labai svarbu geri santykiai su kaimynais. Retkarčiais paskambintume: „Kaip ten mūsų laukai ir kloniai? Ak, sausra… Tai palaistykit… Ar Žirmūnai dar nesugriuvo? Parenovuokit laisvalaikiu… Sakot, Valdovų rūmuose vėl vaidenasi? Pakrapykit švęstu vandenėliu…“ Skaityti tęsinį…

1. Laikrodis rodo aštuonias. Vadinas, reikia ieškoti moters. Aštuonios kažkaip susijusios su moterimis.

Deja, namie visados randu tik žmoną.

- Kodėl aš negalėčiau gyventi su moterim kaip kiti vyrai? – skundžiuos.

Ta – pliaukšt per užpakalį. Aš – rėkt.

Nėra laimės šiam pasauly!

Ūmai prisimenu: kai aptirps ledynai, tai net keletas valstybių, esančių Ramiajam vandenyne, išnyks nuo žemės paviršiaus.

Manding, laimė yra. Bet – visados su kitais.

Toks pagauna pavydas! Sekasi kvailiams… Skaityti tęsinį…