Ką reiktų daryti, kad nieko nereiktų daryti
rugsėjis 13, 2011 9:29 am ProzaPergalės ir pralaimėjimai
Prisimenu, kai buvau krepšininkas, tai mano ūgis buvo du metrai dvidešimt. Visi mane pravardžiavo „centru”. Aš turėjau gaudyt kamuolius ir dėti juos į krepšį. Atseit žmonėms tai patinka. Bet man nėmaž nepatiko visų akivaizdoj trumpom kelnikėm strikinėt.
– Aš nenoriu žaist! Aš jau didelis, – sakiau.
– Šiandien labai svarbios rungtynės, – įtikinėjo treneris. – Su ispanais.
– Aš nemoku ispaniškai.
– Galėsi jiems rusiškai atsakyt.
– Aš nenoriu žaist su nepažįstamais, – spyriojaus. – Pažaisim su draugais kur pasislėpę…
Treneris paskambino mano žmonai, ir ta kaipmat atlėkė į salę. Baisiai jos bijojau, bet būdamas toks išstypęs niekaip nesugalvojau, kur pasislėpt.
– Tučtuojau eik žaist! – skardžiai rėkė ta moterėlė, nors buvo mažesnė už mane gal kokiu pusmetriu.
Kitais atvejais tokia drąsa mane tarsi suparalyžiuodavo, ir aš nebeįstengdavau prieštaraut.
Bet šįsyk buvau taip kovingai nusiteikęs, kad pavyko atlikti keletą klaidinančių judesių ir atsidūriau treneriui už nugaros.
Parodžiau anai asilo ausis.
– Klausyk žmonos ir džiaukis, kad tokią gerą turi, – sakė treneris. – Kitos savo vyreliams taigi dirbt liepia…
– Ir aš noriu dirbt! – sušukau.
Svajojau būti sodininkas, skinti obuolius ir ramiai, neskubėdamas dėti juos į krepšį.
– Žmonės serga už Lietuvą, – aiškino treneris.
– Kai pasigydys, tai pagalvosiu, kaip man elgtis, – atšoviau. – Bene ligonių nuomonė man turi rūpėt…
– Nors šiandien pažaisk. Šiandien privalom laimėt.
– Koks ten žaidimas! – pykau. – Anąsyk ispanai man nė sykio nedavė kamuolio, o keliskart tiesiog iš rankų išplėšė. Net kilo įtarimas, kad jie irgi nori laimėt…
– Nesąmonė! – šaukė treneris. – Kas jiems iš to?
Panaši mintis kirbėjo ir mano galvoj: o kas mums iš to?
Bet jau įgriso ginčytis ir numojau ranka.
– Tegu vietoj manęs mano žmona žaidžia. Ispanai ją gaudys, o mūsiškiai primėtys.
Treneris susižvelgė su maniške. Ta linktelėjo…
Mūsiškiai laimėjo.
Ir kas iš to? Visas pasaulis dar sykį pamatė, kad visi lietuviai mėgsta žaist. Kas gali į tokius rimtai žiūrėt?
…Jau kuris laikas nebežaidžiu krepšinio, ir mano ūgis – tik metras šešiasdešimt.
Bet keistas dalykas: anuomet pro visas duris galėdavau įeit, o dabar – niekur…
Pozicijos
– Saulės nebėr… Pilkas dangus ir liūdna žemė… Ruduo, – aiškinau Lietuvos žmonėms.
Tie užsirašinėjo ir dėkojo už suteiktas žinias.
– Išlėkė paukščiai, – tęsiau. – Medžiai meta lapus…
– Ir kam visa tai naudinga?
– Aišku, ne mums.
– Amžinai tas pats! – piktinosi žmonės. – Daro jie ką nori.
– Jėga susigrąžinsim vasarą! – grūmojo pradedantys pensininkai. – Juk anys tik vieną naikintuvą betur…
– Liaukitės, – ramino vyresnėliai. – Ten visuos kabinetuos naikintuvų pritūpę…
– Taigi, – pritariau. – Todėl privalom nepasiduoti provokacijoms ir elgtis oriai, tarsi nieko nebūtų įvykę.
– Bet užeis šalčiai… Reiks šildytis…
– O mes nesišildysim! Ir ką mums padarys?
Visi pritarė: tokiems nieko nebepadarysi.
Džiaugsmo simfonija
– Jei nukris iš dangaus šimtinė, džiaugsis kiekvienas. Bet tai džiaugsmas, kuriam nereikia jokių pastangų. Tai pigus džiaugsmas. O tu išmok džiaugtis tuom, kuom džiaugtis sunku, – mokino prociesorius B. – Štai kyla kainos ir mokesčiai, ir jūs įdomiai balansuojat ant išnykimo ribos. Kitiems – cirkas, jūs gi – adrenalino pigiai pasigaminat… Du viename!
– Ot nepagalvojom!..
– O jau kaip smagu, kai mažėja algos! – tęsė prociesorius. – Net į užpakalinę kišenę įsikišus figūros nepagadina. Nei tau po krautuves valkiotis, nei bankuose vargą vargt.
– Kiek daug linksminančių dalykų! – stebėjomės. – O žmonės vis tiek niūrūs.
– Toks charakteris. Ką bedarytum, mūsiškio nepradžiuginsi. O va pietiečiai kitokie. Pietiečiui parodai mandariną – ir juokiasi.
– O citriną?
– Irgi.
– O jei mūsiškiui parodyt?
– Dar labiau surūgs.
– Gal dėl to, kad citrinos rūgščios?
– Ir nuo mandarino jam tas pats.
– O jei rodyt jam kruopas, miltus, aliejų?..
– Įsižeis.
– Ot tai pasipūtęs! – piktinaus. – Bet nejau niekaip neįmanoma pradžiugint?..
O jei parodyt lietuviui kitą lietuvį ir pateikt ano nelaimių išklotinę, sutvirtintą daktaro, gaisrininko ir policininko antspaudais?
– Irgi bus nepatenkintas. Kodėl ano nelaimės didesnės? Anas turi pilną invalidumą, o aš tik dalinį… Anas vežimėly kaip ponas, o aš su ramentais…
– Špygą tokiam parodyt!
– Kas tiktai nerodo! Jau kiek metų!
– Manding, čia ir paslaptis, – spėjau. – Kas tiek atbukęs, kad nesistebi net špygą regėdamas, to jau niekuom nebenustebinsi.
– Nuostabu, kad taip yra, – džiaugėsi prociesorius.
Kasdieniai paranormalūs reiškiniai
Galva pramušiau sieną. Kaimynai spokso pro skylę…
Galima ir galva dirbt. Bet kas iš to?
Sykį paklausiau savęs:
– Kodėl kaimynų televizorius rodo geras programas, o mūsiškis?..
– Koks žmogus, toks ir jo televizorius, – paaiškinau sau.
– O kodėl blogos dienos ilgos, o geros trumpos?
– Kad žmogus nepriprastų prie gero, – vėl aiškinau. – Pripratęs norės vis didesnių dozių.
Kitąsyk sapnavau, kad vejasi traukinys. „Tai gyvenimas nori mane sutraiškyt, – sumečiau. – Pasąmonė žino ir bando įspėti. Būk atsargus…”
Pažvelgiau pro langą… Visur galėjo būti gyvenimas. Praėjo žmona… Ir ta – gyvenimo dalis. Ką daryti? Ar policija galėtų gyvenimą sulaikyt?
– Kur aš esu? – paklausiau.
– Namie, – atsakė žmona.
Krūptelėjau… Taip tik atrodo, kad kiti akli. O jie viską mato!
Saulė pasislėpė debesy. „Tai ženklas, – toptelėjo. – Reikia ir man slėptis.”
Palindau po lova… Pavakare atėjo kaimynas. Lova kad ims siūbuot!..
Bet kai susikaupiau ir keletą minučių sau tvirtinau: „Aš drąsus! Aš drąsus!”, tai liovėsi.
– Kur Juozapas? – teiravosi kaimynas.
– Gal po lova, – juokėsi žmona.
Ir aš kikenau. Vyras po lova – tai visados juokinga.
Aukštumos
– Pagaliau aš lioviaus domėtis priešinga lytim, – pasigyrė senelis Rėmelis. – Dabar galėsiu daugiau dėmesio skirti sau.
Pavydžiai žvelgėm į tą gudruolį. Visur jis pirmas!
– Šiandien pradedu gyvent, – tarė senelis. – Vieną sykį reikia pradėt.
Apstulbę dairėmės į kits kitą. Visi žinojom, kad reikia. Bet visados žinojom, kad pradėsim nuo rytdienos, ir buvo ramu.
Susirinkom daiktus ir išsinešdinom, kol nepradėjo ten viskas griūt…
Ryt grįšim. Tikriausiai anas jau bus pabaigęs.
Geros blogybės
– Jei paviešins viską, ką žmonės kalba apie kitus žmones… – susimąstė žmona. – Kas bus?
– Gerai bus, – atsakiau. – Pagaliau žmonės liausis plepėję.
– Bet galima apie kitus ir gerai kalbėti…
– Pabandyk.
Ta prasižiojo ir vėl užsičiaupė. Suprato, kad nepavyks. Didelis rūpestis užgulė sielą. Jei apkalbėti kitus taps nebeįmanoma? Kaip gyventi? Kam?
– Apie ką tada kalbėt?
– Patylėsim! – linksmai sušukau. – Seniai laukiu.
– Žmogus vis tiek norės liežuviu malt, – tarė moteris. – Tai propeleris, tempiantis pirmyn.
– Teks išmokti apie kitus gerai kalbėt.
– Tada visur tvyros melas. Galvosim viena, kalbėsim kita. Kaip anuomet…
– Bus paviešinta ir tai, ką galvojam, – guodžiau. – Teks ir galvot išmokti gerai: aš puikiai jaučiuos! Mano šeima gera! Mano valdžia…
– To tai jau nebus! – suriko. – Žmonės verčiau išvis liausis galvoję.
– O kai paviešins ir tai, ką jaučiam, – tęsiau, – tada išmoksim ir jaustis gerai.
– Bus geri laikai, – pravirko moteris.
– Gerai, kad mes jų nesulauksim, – pritariau.
Siauros platumos
– Aš visko matęs! – giriasi kaimynas.
– Bet nieko nesupratęs, – atsakau.
Visi „visko matę” būdavo neturtėliai, o kai kurie net benamiai – būtent todėl jiems ir tekdavo bastytis. Aš gi – nieko nematęs, niekur nebuvęs, net kelis dešimtmečius pragyvenęs su ta pačia moterim. Niekad neieškojęs naujų kelių, o netyčia tokį radęs, lanku apeidavęs.
Visko matę įkyrėdavo nuobodžiais pasakojimais, ir visados pagalvodavau: „Gerai, kad aš to nemačiau, ten nebuvau, tų tipų nesutikau.”
– Aš pažįstu gyvenimą, – sako kaimynas.
– Bet gyvenimas tai kažin ar kam giriasi tave pažįstąs, – vypteliu.
Mano manymu, tokios pažintys nelygios ir žemina žmogų.
Kadaise ir aš turėjau svajonę – susipažinti su savim. Bet vis neišdrįsau… O jei nepatiks? Geriau atokiau… Kai pamiršti, kad esi, kartais net gyvent imi…
Loading ...