Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Ką girdėjau per Kalėdas

- Ramybės… Ramybės… Ramybės…

Išlindęs dairiaus pro kaminą. Kas gi čia mus ramina? Kas taip nerimsta?

Ėgi visokie veikėjai. Kaipgi! Jums tai svarbu, kad mes netriukšmautume, nereikalautume, o tyliai kaip zuikiai murksotume po eglėm.

O patys tai nė dienos ramiai neištveriat. Trankotės po europasmalaizijas. Aišku, ir per Lietuvą perlekiat, vis taikydamiesi, ką nugvelbt.

Dar jūs giriatės: per Kalėdas būnam geresni.

Jūs – tik per Kalėdas. O mes geri kasdien. Užtat ir gyvenam blogai.

Dar jūs prisipažįstat: per Kalėdas susimąstom.

Atseit kitom dienom viskas pagal protokolą…

O mes tai kasdien susimąstę: kaip vaikus pamaitint? Kaip už būstą susimokėt?..

Ir dar jūs aiškinat, neva pro blizgučius reikia įžvelgti esmę, pamatyti, kas tikra…

Ak, sukčiai! Negadinkit mums šventės! Leiskit nors vieną dieną metuose nematyti esmės. Ką pas mus rastum po blizgučiais? Kiauros kišenės ir tuščios lentynos. Šaldytuve – net zuikis netikras…

Pas jus tai viskas kitaip. Esmės pilni stalčiai, sandėliai, sąskaitos… Jei kokią dieną ir nematysi esmės – tik figūrą pataisysi. Skaityti tęsinį…

Apie tai, kas svarbiausia

Vėl surūgę veidai. Vėl pasaulio pabaiga neįvyko.

Žmonės pasipiktinę. Juk tas pats buvo ir dutūkstantaisiais! Kiek galima tyčiotis?

Kas gi rengia pasaulio pabaigas? Kas už tai atsakingas? Į kieno kišenes nuplaukė pinigai?

Surasti kaltus ir nubausti!

Naivuolių šnekos… Ar bent įsivaizduojat, kokios lėšos tokiam renginiui skirtos?

Jei teisingai pasidalyta – kaltų neberasi. Skaityti tęsinį…

Tai bus pagerinta

Prisimenu, ėjau balsuoti, vildamasis parduoti savo balsą. Namie aš seniai bebalsis. Visuomenėj irgi… O pinigas pravers…

Maniau, jau prie durų pasitiks minios pirkėjų. Deja…

Todėl palypėjęs ant urnos šaukiau:

– Aš turiu balsą!

– Susikišk jį sau į subinę, – pasiūlė kažkoks rimtas veikėjas.

– Kad toj vietoj balsų ir taip netrūksta, – paaiškinau. – Dažnai ten girdėt diskusijos. O būna, driokstels griežtai koks lyderis… O kartais beprasmiškai burbuliuoja opozicija… Pagaliau, argi mūsų brangūs pavasario balsai tik tokiai vietai betinka? – ir ūmai pasijutęs patriotas esąs, ėmiau skardžiai rėkt: – Ar už tai kovojome? Kur einame? Skaityti tęsinį…

Nustatykite savo išmanumą

Sena Rytų išmintis byloja: visa, kas man nutinka, yra geriausia, kas galėjo nutikti.

Bet štai jus apiplėšė, o jūs, užuot džiūgavęs ir dėkojęs dievams, keikiatės ir šaukiatės policijos.

Nusiraminkim ir prisiminkim. Kur jus apiplėšė? Tamsią naktį tamsioj gatvėj?

Išminčius ten nevaikšto.

Šviesią dieną kažkas išplėšė jums iš rankų lagaminą su pinigais?

Išminčius pinigų taip nesinešioja.

O gal jūsų pinigus išviliojo telefoniniai sukčiai?

Išminčius neturi telefono. Jis sėdi kalno viršūnėj, kalbasi su vėjais ir debesimis. Dar daugiau! Išminčius žino, kad ne piniguose laimė, ir jų tiesiog neturi.

Vadinas, jūs nesate išmintingas. O kvailiui taigi visko gali nutikt.

O jus apšvarinęs gudruolis tikrai neabejoja, kad tai, kas jam nutiko, yra geriausia. Skaityti tęsinį…

Naujasis išmanusis paratautinis krepšinis

Su šviesiu grauduliu palydim oranžinį kamuolį, skriejantį į šiukšlių krepšį:

– Ciao, basketbool!

Anokia tai mūsų religija! Basketbolas atneštas iš svetur. Juodaodžiai dievai trumpam šmėsteli mūsų padangėj ir prapuola turtingesnių garbintojų kišenėse… Kuom tikėti? Tradiciniu krepšiniu seniai nebesidomi moterys. Ilgšiai trumpom kelnėm, su didžiausiu entuziazmu kraunantys į kiaurą krepšį, joms neatrodo patikimi.

O kaip jaustis blaivininkui ar šiaip nestabilios būsenos vyriokui, girdint: „Šimtą!”

O sykį vienas įžymus krepšininkas skundėsi:

– Sunku žaist.

– Sunku tau, nevala, žaist – eik dirbt, – atsakiau.

Dabar žaisim mes. Skaityti tęsinį…

Klasikos klastos

Dirstelėjau pro langą – toks saulėtas rytas… Pagautas įkvėpimo rašiau: „Pavasario saulė prašvito meiliai ir juokiasi, širdį vilioja…”

Perskaičiau žmonai. Ši tarė:

– Taip jau rašė Maironis.

– Na, ir kas! – šūktelėjau. – Ką Maironis parašė, to jau niekam nevalia pakartoti, a ne? Pamanykit! O jei Maironis kam nors yra taręs „labą dieną”? Gal ir to aš nebegaliu sakyt?

Pabrukusi uodegą pati nudūlino į kertę, o aš toliau rašiau: „Iškilo į dangų aukštai vieversiai – čirena, sparneliais plasnoja…”

Gal ir taip anas rašęs?

Kas man rūp!.. Imsi galvot, kas ką leptelėjęs – pats nieko nebeparašysi.  Skaityti tęsinį…

Laimė nutekėjimo

– Kas nutekino informaciją? – rėkauja kažkokie tipai.

Bet argi tai svarbu? Džiaukimės, kad dar turim ką tekint!

Jei informacijos yra ir jinai gerai teka, vadinasi, valstybė gyvybinga. Tokios nepravardžiuokim provincija ar užkampiu.

Vis dėlto reiktų žinoti: informaciją iš prokuratūros, Prezidentūros ar kitos sultingos struktūros turi tekint tik specialistai ir tik nedideliais kiekiais, nes nutekinus per daug silpnesnės valstybės šakos gali tiesiog nudžiūti. O ant tokių nebeužauga reitingai.

Mat informacijos nėra tiek daug, kaip manoma. Kartais jos net vietiniams pritrūksta.

Tuomet tenka tekint vieniems iš kitų.

Šiaip jau informaciją geriausia nutekinti rudenį, kai pražysta stulpai, nes būtent tada ji būna geriausios kokybės. Skaityti tęsinį…

Išslaptinti Mindaugo prisiminimai

Prikėlė triukšmas.

– Lie-tu-vos valsty-y-bė-ė!.. – rėkavo kaušpėdas ar pupų dėdė.

– Įkirskit jam šimtą rykščių, – nurodžiau paloviniams.

– Žeeemėj Lieeetuvooos ąžuolayyy žaliuooos, – įkyriai aiškino iš kažkur atsibastę tundertailai ar neandartaliečiai.

– Pakabinkit juos ant ąžuolo šakų, – vėl nurodžiau.

Bet čia ir žmona kad ims rėkt:

– Eik ir kurk Lietuvą!

Įdėmiai nužvelgiau tą moterėlę. „O juk ir jinai sykiu su manim įeis į istoriją”, – šmėstelėjo mintis. Skaityti tęsinį…

Pozicijos

Vieniems aš atrodau minkštaširdis, kitiems atvirkščiai, tretiems išvis be širdies… Tad nusprendęs pasitikrinti, supratau, kad pasitikėti galiu tik savimi.

Atsiguliau ant rašomojo stalo ir apsižnaibiau kūną skalbinių spaustukais. Dešinėj rankoj laikiau butelį, o kairiąja ant popieriaus lapo ėmiau brėžt liniją. Vakarop, kai jau buvau išlenkęs ne vieną šimtą gramų – kardiograma tapo itin dailiai vingiuota.

Vadinas, su širdim viskas gerai. Tai nedžiugino. Geros širdies žmonės blogai gyvena.

Gal protą pasitikrint? Bet nežinojau, kokiais rezultatais džiaugtis. Kas gyvena geriau – kvailiai ar protingi? Stebėjimai kėlė įvairių minčių. Skaityti tęsinį…

Padėtis

Lietuvos žmonės buvo dviejų rūšių: vieni turėjo gyvenimo būdą, o kiti gyveno būdose…

Bet kas geriau? Būko gyvenimo būdą keliskart per metus valkiojo visos vietinės televizijos, o va Bukelio būdą sykį filmavo pasiklydę japonai, tad, galimas daiktas, pademonstravo net Tekančios Saulės šaly.

– Jūs glaudžiatės šitam laikinam būste todėl, kad jūsų namus sugriovė žemės drebėjimas? – droviai linkčiodami teiravosi japonai.

– Taip, – sąžiningai atsakė Bukelis. – Tai nutiko prieš dvidešimt metų.

– Jūsų daiktus turbūt cunamis nusinešė?

– Taigi, – pritarė Bukelis. – Pas mus jie viską neša.

– Kaip manote, kada jūsų gyvenimas grįš į normalias vėžes?

Bukelis nesuprato klausimo, todėl išraudęs tik pats palinkčiojo ir nudūlino savo būdon, kur televizorius kaip sykis rodė Būko gyvenimo būdą.  Skaityti tęsinį…