O kuriu aš labai paprastai. Visų pirma su pilietine aistra išplėšiu iš aplinkos gabalą gyvenimiškos tikrovės ir ištirpinu ją nedideliame aliteracijos kiekyje. Gautą tirpalą sumaišau su metaforom ir simboliais, pagal skonį pridedu alegorijos, rečiau onomatopėjos. Vis ką supilu į savo pasaulėžiūros prizmę, užpilu liaudies šnekamąja kalba, suplaku ir pastatau ant kūrybinės ugnies. Dėl viso pikto įmetu vieną kitą paradoksą. Skaityti tęsinį…
Krinta ant kryžių lietus įkyrus, monotoniškas,
Paukščių balsai tolimi, tolimi ir lakoniški.
Žengia per žemę ruduo, aukso šarvais
šarvuotas,
Ten, kur kadaise mes plaukėm ant vasaros
luoto.
Ten mano meilę nusivežė senas tramvajus,
Tu dar žiūrėjai, prie stiklo priglaudusi veidą.
Vėjas nešiojo alyvų lapus trotuarais
Saulei gražiai, lyg senoj Palangoj, nusileidus. Skaityti tęsinį…
Aš sapnavau, kad skaisčios mirė viltys,
Ir išsigandęs tykiai nubudau –
Ir pas tave svajonių tiltais
Kartu su vėju nuskridau.
Bet vėjas tąsyk baisiai menkas pūtė
(Maždaug kokie du metrai per sekundę),
Ir kai aš atvykau į tavo butą,
Čia išgirdau tik liūdną tavo skundą. Skaityti tęsinį…
Vakarą vėlų vėjas pravirko,
Aš išeinu kaip klounas iš cirko.
Gatvė tokia tuščia ir nyki,
Leisk man paklausti – kur tu eini?
Leisk man paklausti, žavi sinjorita,
Ko gi tie lapai nuo medžių nukrito,
Ko taip ieškojo širdis ir nerado –
O, mano meile, šaly Eldorado!.. Skaityti tęsinį…
Aš stoviu jau pasviręs vienas,
Kaip gale lauko apynys.
Kur buvo meilės pilnos dienos –
Dabar juoda, baisi naktis.
Kodėl tu kitą pamylėjai
Ir jam linksma sakai ,,je t’aime“…
O tavo pėdsakai alėjoj
Apaugo verkiančiom žolėm. Skaityti tęsinį…
Jau žydi po langais jurginai,
O ant žiedų – rytais šalna…
Ir vėsūs vėjai rudeniniai
Išlydi vieškelin mane.
Tylus, gelsvėjantis peizažas.
Ir mano profilis – ramus.
Ak, argi į jausmų garažą
Kas nors šiais bėgiais ves ir mus? Skaityti tęsinį…
Nuo medžių lapai šiandien krito,
Lietus praėjo trotuarais.
Kodėl, žavioji sinjorita,
Man pasakei „au revoir“?
Dabar tu tolimam Sorente,
Kur jis – to mūsuos nieks nežino…
Aš sėdžiu vienas tarp serbentų
Ir ilgesys mane kankina…
O lapai šnara nukritę –
Ji myli kitą…
Helen Blinkevičienei
Lyja lietūs ant lauko ražienų,
Sudraskyti voratinkliai trapūs.
Ko tu raudi taip gailiai, Helen,
Vėjui plėšiant pageltusį lapą?..
Nesakai… Užmiegi ir sapnuoji
Mėlynųjų rugiagėlių lauką,
Krinta šaltosios rasos ant kojų,
O pabudus – nėra ką pašaukti… Skaityti tęsinį…
Tyliai girgžda kaimo svirtys,
Tolumoj tik šunys loja,
Aš einu, žvalus ir tvirtas –
Mano širdį Ji vilioja.
Sutemoj paskendę sodai
Obuoliais nubarsto taką,
Ūžia vėjas; ir atrodo,
Kad Jinai kažką man sako Skaityti tęsinį…
Tykios dienos rudeninės,
Krinta kriaušės paskutinės…
– Pasakyki, mielas broli,
Kas yra tas alkoholis?
Daug aš apie jį girdėjau,
Straipsnį laikrašty regėjau,
Rašo – jis žlugdąs moralę
Ir žmogaus kūrybos galią… Skaityti tęsinį…
Loading ...