Mielas broli, pasakyki:
- Kas yra tas bolševikas?
Kas kada jį pasodino
Lietuvoj Tėvynėj?
Brolis kraipo rudą ūsą,
Rauko kaktą, atsidūsta,
Šimtą spynų pakabina –
Viską užrakina:
Stalčius, langus ir kepurę,
Ir varnėnų linksmą būrį,
Vėjus keturis ir tylą –
Tik tada prabyla: Skaityti tęsinį…
Žmonių veikla šildo klimatą. Bet Lietuvoj vis šalčiau.
Tai dar vienas įrodymas, kad mūsų valdžia nieko neveikia.
Paprastas žmogus juk ne kažin ką nuveiks. Daugelis išvis darbo neranda.
Lietuvis prieš rinkimus labai sukvailėja. Svečiui tą sunku suvokt, nes lietuvis ir šiaip jam atrodo kvailas.
Tokia svečio nuomonė ne visai pagrįsta. Normaliom sąlygom lietuvis gali būti gudrus, apsukrus, išradingas ir net atlikti tam tikras gan kvalifikuotas operacijas. Tai nėra optinė apgaulė.
Deja, rinkimų metu šie gebėjimai prapuola.
Renkam geriausius, o išrenkam blogiausius. Tai kartojasi metai iš metų. Protingų žmonių bendrijoje tokie reiškiniai nežinomi. Skaityti tęsinį…
Balandis buvo. Bulvės dirvon ėjo,
Kastuvai šaunūs rausė ten daržus.
Staiga atjojo į laukus Rugsėjis –
Jis buvo į Balandį panašus.
Toks pat jis buvo šiltas, pypkę rūkė.
Toks pat šviesus, švelnus tarytum samanos.
Iš paskos bėgo du šimtai ėriukų,
Kuriuos Balandis už upelio ganė. Skaityti tęsinį…
Žinau, ko reikia, kad žmonės būtų laimingi. Bet niekam nesakau, nes ištiktas laimės žmogus labai susinervina: „Kas čia darosi? Kodėl aš toks? Ne, tai ilgai netruks…“
Ir nuliūdęs laukia visokių baisybių.
O va nelaimingas turi viltį: „Kada nors reikalai pasitaisys. Viskas man bus gerai“.
Ir tai pakelia nuotaiką.
Kiekvienąsyk išgirdęs, kad yra slaptieji popieriai, tik sudrebu: svetimas aš čia, svetimas…
Betgi Lietuva – tėvynė mūsų, motina su ašarom! Ar motina ką slėptų nuo savo vaikų?
Aišku, kad ne.
Bet valstybė – visai kas kita. Valstybė – tai valdininkai. O valdininkas neturi tėvynės. Tai visai kita rūšis: kitoks jų dauginimosi būdas, mityba, įpročiai…
Tiesa, kai kurie tyrinėtojai, ypač kolegos iš užsienio, teigia, neva jei atliktume eksperimentą ir pradurtume valdininką vinim, tai pastebėtume, kad reaguoja jis panašiai kaip rinkėjas. Skaityti tęsinį…
Mano tėvelis buvo kalvelis,
Kalė jis tin vis ir tin…
Mena vinelės: kalė tėvelis
Už save ir už tą vaikiną.
O tas vaikinas ėjo į kiną,
Ėjo į Juodvarnių balių…
Kalė tėvelis tin vis ir tin –
Kalvėj sunkusis metalas. Skaityti tęsinį…
Kiekvienas skundžiasi, kad nėr teisybės. O tark tokiam: „Tu durnas!“
Galimos įvairios komplikacijos.
Užtat ir sakau: teisybės čia visiems pakaktų. Tik dar anksti…
Pasidėjau į banką pinigus, o pasiimt nedrįstu. Ateinu, pasėdžiu ant laiptų ir dūlinu namo.
Gal ir atiduotų… Bet reikia įeiti kažkaip ypatingai, kalbėti skardžiai, o gal net pagrasint. Tai ne man.
Kai darbas baigiasi ir pinigų skirstytojai išeina, aš tik čiaudėju. Niekas dėmesio nekreipia. O kad norėtų atiduot, tai paklaustų: „Ko čia, gerbiamasai, čiaudėji? Bene pinigėlių nori?” Bet ir klaust nereiktų – pažvelgus aišku. Tik kas tau žvalgysis ir kas tau norės atiduot! Paimti – prašom. Sunkvežimiu atvežk -nesakys, kad per daug.
Suprantu juos. Jei kiekvienam atiduotų – ne spindinčiuos rūmuos, o medinėj lūšnoj murksotų. Kas to norės! Bene aš kitaip elgčiaus?.. Skaityti tęsinį…
Šis eilėraštis bus paskutinis –
Neberašysiu daugiau –
Užgeso kūrybos ugnelė krūtinėj,
Veltui įpūst ją bandžiau.
Skiltuvą tryniau į pintį,
Vaikiausi nekaltą degtuką…
Žvaigždės padangėj spindi – krūtinė
Šalta tartum šimtas varliuku. Skaityti tęsinį…
Loading ...