Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Šūkaliojam vis tą patį: jiems nerūpi žmogus!..

Lyg valdininkai galėtų staiga viską mesti ir žmogumi rūpintis…

Kas gi tada Lietuva pasirūpintų?

– Aš labai myliu Lietuvą! – televizoriuj šūkaliojo toks žmogelis. Ir įkyriai klausinėjo: – O ar mylit ją jūs?

– Aš myliu Zambiją, – atsakiau.

Aišku, nesu anos nė regėjęs. Užtat galiu vaizduotis, kad labai graži, labai gera, ir jei pamatytų mane, tai tučtuojau pamiltų.

Vis girdėt paraginimai: tegu ir valdantieji dirba už minimalią algą!

Bet kas iš to būtų? Valdantieji nuolat streikuotų, reikalaudami pakelt atlyginimus. Visos televizijos diskutuotų apie sunkų valdančiųjų gyvenimą. Ir galų gale mes vėl turėtume apsikarpyti, idant aniems pagerėtų.

Kam mums to reik…

Išslaptinti Mindaugo prisiminimai

Prikėlė triukšmas.

– Lie-tu-vos valsty-y-bė-ė!.. – rėkavo kaušpėdas ar pupų dėdė.

– Įkirskit jam šimtą rykščių, – nurodžiau paloviniams.

– Žeeemėj Lieeetuvooos ąžuolayyy žaliuooos, – įkyriai aiškino iš kažkur atsibastę tundertailai ar neandartaliečiai.

– Pakabinkit juos ant ąžuolo šakų, – vėl nurodžiau.

Bet čia ir žmona kad ims rėkt:

– Eik ir kurk Lietuvą!

Įdėmiai nužvelgiau tą moterėlę. „O juk ir jinai sykiu su manim įeis į istoriją”, – šmėstelėjo mintis. Skaityti tęsinį…

Rytą pažvelgiu pro langą – biudžeto skylė vėl padidėjusi. Lietuvos pabaiga dar arčiau.

Dėbteliu į dangų – ir ozono skylė platesnė. Ir pasaulio pabaiga nebetoli.

Nusipirkęs maišą aerozolių purškiu į dangų.

Jei pirmiau bus pasaulio pabaiga, biudžeto skylės nebereikės lopyt.

„Padoraus politiko bent aš nesu matęs. Bet gal pats ir kaltas. Juk man net padorios moterys atrodo kažkaip nepadoriai”, – kalbėjo 58 metų Juozas Erlickas, prieš pat Naujuosius metus išleidęs naują knygą.

„Ateinu su šaukštu” („Tyto alba”) – taip vadinasi 58 metų Nacionalinės premijos laureato J.Erlicko patogių tiesų rinktinė.

Naujoji klasiko knyga – ne iš laibųjų. Šis 880 puslapių veikalas net 336 puslapiais pranoksta prezidento Valdo Adamkaus populiariuosius dienoraščius „Paskutinė kadencija”.

– Juozai, kas tame šaukšte, su kuriuo, pasak jūsų knygos pavadinimo, ateinate? – paklausiau J.Erlicko.

– Su pilnu šaukštu niekur neičiau, nesgi bijočiau, kad atims. Bet esu iš tų, kurie pabudo vėliausiai, atsikėlę ilgai nesuvokė, kas čia vyksta, o kai pagaliau atėjo prie vaišių stalo, visos geriausios vietos jau buvo užimtos. Tai ir klaidžioju tykodamas iš kito pakabint. Skaityti tęsinį…

Paiki tie žmonės! Naujųjų laukia, nors ateis anys tik rudenį. Ir panašu, kad naujieji – senieji bus.

Prikrės pokštų: mums padidins PVM, sau – BMW…

Verčiau jų išvis neleist Lietuvon.

Kieme sukaliau iš lentų skliaustus ir užsidariau. Pro šalį dūlino kaimynas.

– Keliu save kubu, – pasigyriau.

Anas žvelgia su pavydu.

Ir aš jau truputį pasikėlęs.

Sėdėjau ant Vezuvijaus krašto, žiovavau ir mėčiau nuorūkas į kraterį.

- Kada išsiverš? – paklausiau.

- Rytoj, – atsakė Pontijus Pilotas. – Dvyliktą nulis nulis.

- Už kiek parduodat?

Jis skėstelėjo rankom.

- Tai mūsų strateginis objektas. Niekam neparduodam! Ir kam gi jums?

- Ogi pastatysiu kieme. Sueis giminės… Skaityti tęsinį…

Žmonės šaukia: darbo duokit!.. valgyt reikia!..

Tarsi dirbam dėl to, kad pavalgytume.

Patriotai! Vienintelis teisingas mūsų šūkis: valgyk tam, kad didžius darbus atliktum. O didžiausias mūsų darbas – garsinti Lietuvą.

Bet duok mūsiškiui prisiryt… Dažnas tik persdamas garsins.