Kodėl tai, kas labai svarbu, yra visai nesvarbu?
sausis 11, 2012 12:28 pm Proza
Išslaptinti Mindaugo prisiminimai
Prikėlė triukšmas.
– Lie-tu-vos valsty-y-bė-ė!.. – rėkavo kaušpėdas ar pupų dėdė.
– Įkirskit jam šimtą rykščių, – nurodžiau paloviniams.
– Žeeemėj Lieeetuvooos ąžuolayyy žaliuooos, – įkyriai aiškino iš kažkur atsibastę tundertailai ar neandartaliečiai.
– Pakabinkit juos ant ąžuolo šakų, – vėl nurodžiau.
Bet čia ir žmona kad ims rėkt:
– Eik ir kurk Lietuvą!
Įdėmiai nužvelgiau tą moterėlę. „O juk ir jinai sykiu su manim įeis į istoriją”, – šmėstelėjo mintis.
Nė nepajutau, kaip nusijuosiau diržą… Dar šūktelėjau klajojantiems dailininkams, kad užfiksuotų šią sceną ateities kartoms.
Paskui murksojau prie stalo… Vakaras buvo rūškanas, o vakarienė visai surūgusi. Pasmeigiau ietim kažkokį tolimą giminaitį. O ką daugiau veikt? Televizoriaus tai nebuvo!
Atidaviau vakarienę kryžiuočiams ir išėjau iš pilies. Šlapdriba, žvarbus vėjas… Gal Graikijon palėkt? Bet kol nudardėsi vežėčiom… Nei geležinkelio, nei oro linijų… Nieko mes neturėjom.
Ir taip man nyku tapo… „O gal tikrai pakurt valstybę?..”
Taip ir prasidėjo…
Senos naujienos
Šie gyveno šiaip sau. Bet kartais šis tas nutikdavo.
Štai krautuvėj sykiu su grąža vyras gavo ir gražų popierėlį: „Pabandykite dar kartą”.
Parnešęs parodė žmonai. Abu ilgai tyrė paslaptingus žodžius.
– Kadaise, bene prieš dvidešimt metų, bandžiau gyvent, – prisiminė Šys. – Su šiuo popierium, manding, turiu teisę vėl pabandyt?
– Kvaily, – aiškino Šė. – Gyvenimas kažin kur nuėjęs, o tu…
Šys apsidairė ir paėjęs atbulas atsigulė į šiaudus.
– O ką daugiau galėtume pabandyti dar kartą? – susimąstė moteris.
– Pabandykim užmigt, – pasiūlė vyras.
Užmigo ir susapnavo Lietuvą. Ta buvo pasikorusi ant beržo ir rodė nepadorius ženklus…
– Kryzė krečia… – nubudęs rėkė Šys.
– Taigi jau seniai turi munitietą! – barėsi Šė.
– O galbūt kryzės virusas mutavo…
Moteris apvertė vyrą kniūbsčią ir įstūmė drūtgalin porą trumpųjų antikryzino žvakelių. Tačiau tas vis tiek klejojo:
– Paviešinti slaptieji amerikonų dokumentai… O jei ir maniškius paviešins?
– Anokie tie dokumentai! – prunkštė pati. – „Sodros” pažymėjimas… Elgetos liudijimas…
– RIMI nuolaidų kortelė, – suvapėjo vyras.
– Ir kas čia baisaus? – drąsino moteris. – Tokias daugel kas turi.
Vyras, baltas it nabaštikas, pakilo pagalvėj.
– Bet aš turiu ir MAXIMOS AČIŪ…
Dabar jau ir moteriškė pabalo.
– Kaip tu drįsai!?
– Manding, biesas sugundė… Kai tas iškils į viešumą… Argi nesusirems didieji prekybos tinklai? O nukentės niekuo dėti pirkėjai.
Iš apyvartos bus išimtos visos plataus vartojimo prekės. Sustabdyta gerumo akcija: „Perki vieną – gauni du”. O lipdukai taps beverčiai.
Ir toks klaikus pasaulio pabaigos vaizdas ūmai iškilo prieš akis! Kruopos, kanopos, konservai… Ir nė vieno lipduko! Prapuls visi, kurie žemiau ribos…
Žmogus ėmė slopti ir šauktis kunigo.
Žmona uždegė jam galvūgaly ilgąsias antikryzino žvakes, parklupusi sugiedojo „Žemėj Lietuvos…” Ir, kaip visados po apeigų, šviesiau tapo.
– Bet juk dar yra IKI! – sušuko. – Ta pasirūpins žmogumi.
Vyras prasimerkė ir pažvelgė taip, kad moteriai net kruopos pabiro.
– Tu turi ir IKI nuolaidų kortelę?!
Kambarys ėmė suktis ratu, o kai sustojo – visi langai žvelgė į rytus.
– Ir – NORFOS? – suvaitojo moteris.
Stvėrusi žvakę, pravėrė langą ir ilgai mosavo šviesuliu, stengdamasi prašalint tamsumas. Tik ar tai vieno žmogaus jėgoms?.. Ūžtelėjo vėjas, žvakė užgeso… Kažkas nematomas, bet rūstus įėjo pro duris ir išėjo pro kaminą.
Moteris krito ant kėdės ir susimąstė. „Kas dabar bus?” Tarpusavy sukiršinti tinklai pakels kainas į nepasiekiamas aukštybes? O gai išvis nutrauks prekybą? Kris tūkstančiai vartotojų. Bet kam tai naudinga? Opozicijai? Koalicijai? Prezidentei?
Kai išnyks smulkmė, kryzė baigsis. Klastinga ataka naudinga visiems, tik ne žmogui.
Moteris apsiverkė ir uždegė dar porą žvakių. Dabar jau nebėr ko taupyt.
Mokslo pasaulyje
– Kasmet nuo Naujųjų bandau pakeisti savo gyvenimą, o nepavyksta, – skundėsi daktaras kunigas K.
– Ir nepavyks, – atsakė privatdocentas P. – Va, kitų gyvenimus tai gali šiek tiek pakeisti, nuolat šunybes jiems krėsdamas.
Kiek pamąstęs K. pritarė kolegos nuomonei. Bet patikslino:
– Teisingiau būtų sakyt: žmogybes. Taip pat ne kiaulystes, o žmogystes… Gyvūnai čia niekuo dėti. Nebent vietoj žmoniškumo sakytume: parodė šuniškumą…
– Retas žmogus tai beparodo…
– Medžiai geresni, – tarė K. – Jie rodo didelį savaiminį mediškumą. Ypač rudenį.
P. nepritarė.
– Jei nebūtų žmonių ir niekas nematytų medžių, kažin ar jie išvis norėtų čia būti.
Abu susimąstė.
– Jei nebūtų žmonių, gal nė batų nebūtų? – klausė K.
– Batai – būtų. Batai kvailesni už medžius.
– O basutės?
– Tai itin lengvo elgesio avalynė.
– Dabar jas vadina salamander…
P. nustebęs nužvelgė draugą.
– Ir mus dabar gėjais vadina, – švelniai tarė. – Bet esmė juk nesikeičia.
Abu padūsavo, pasiklausė lakštingalų… Paskui K. vėl klausė:
– Kažin, kas atsirado pirmiau: žmonės ar batai?
– Lietuvoj – batai, – nėmaž nedvejodamas atsakė P.
– Tai jūs, kolega, laikotės nuomonės, kad mūsų žmogus ant batų užaugo?
– O kaipgi? Pirma atsirado kojos, paskui pilvas, liemuo… Galva išdygo vėliausiai, užtat ir liko silpniausia grandimi.
– Tai kodėl lietuviai taip pučiasi? – klausė K.
– Todėl, kad vis cepelinus ryja, – išaiškino P.
– Vadinas, jei pakeistume mitybos įpročius…
– Eksperimentuojama. Gal pavyks išmokyti pensinykus ir atliekas ėst…
– Maisto atliekas?
– Tą jie seniai moka. Yra kitokių…
– Bet ar suvirškins?
– Yra „Mezym”! Net turtuoliams, išmanių produktų apsirijusiems, padeda.
– Didelė problema būtų išspręsta, – džiaugėsi K. – O kad seniukai dar šilumą išskirtų patys iš savęs… – pasvajojo. – Bet šitaip jau, manding, sunku juos patobulint…
– Sunku, – pritarė P. – Bet yra kitų variantų. Pastebėta, kad net šaltas radiatorius gali skleisti šilumą, jei nešiosi jį po kambarius. Jaunas, stiprus vyras įšils lėtai. Užtat seniukas…
– Puikus sprendimas! Kodėl anksčiau nepagalvota?
– Todėl, kad valdžiai niekad žmogus nerūpėjo. Bet kai prispiria aplinkybės…
Kolegos susimąstė apie ateitį, kuri žadėjo gražių permainų. Paskui K. tarė:
– Yra pasakyta: tegu tavo vaikai eina…
– O seniukai – kaip vaikai, – pritarė P.
– Tai tegu ir eina su radiatoriais ant pečių, užuot prie radijo murksoję…
Bet ėmė lyti, ir profesoriai grįžo į šiltas Riomerio universiteto auditorijas.
Laikinos techninės kliūtys
– Girdėjau, yra žmonių, kurie priklausomi nuo interneto. Ot silpnavaliai! Ot pasileidėliai! – vaipiaus. – O aš, va, ramiausiai galiu praeiti pro bet kokią interneto skylę.
– Tu nemoki kompiuterio įsijungt, – priminė žmona.
– Jei reiktų, tai ir išmokčiau, – atkirtau.
Tik kad jokio reikalo nėr!
Štai pernai išmokau telefonu siųsti SMS žinutes. Ir tuoj iškilo klausimas: o kokias ir kam? Keliolikai pažįstamų nusiunčiau: „Tu durnas!” Niekas nepasikeitė.
Bet, aišku, turiu nešiojamą kompiuterį ir visur jį nešiojuos, mat pastebėjau, kad į vyrą su kompiuteriu moterys kitaip žiūri. Būna, pritykinęs prie kokios ant suoliuko besiilsinčios ponios, atvožiu dangtį ir kiek pakreipęs, kad nepastebėtų, jog anas neįjungtas, imu tarškinti klavišais.
Jei išsitraukčiau knygą, pamanytų – iškrypėlis… Dabar gi ramiai tupi šalia. Ant ekrano esu priklijavęs popieriaus lapą su užrašu: „Einam į Jūsų tūbus. Padarysim com com…” Bet kol kas dar nė vienai nerodžiau. Ne iš drovumo, o kad abejoju, ar moterys tokios jau išmanios…
Bet sykį viena pati pradėjo:
– Norėčiau pagūglint…
Taip netikėtai užkluptas, išsigandau ir ėmiau rėkt:
– Ya-a!.. Ho-o!..
Parbėgęs namo, visą vakarą laikiausi arčiau žmonos. Ana klausia:
– Ir kam tą kompiuterį visur valkioji?
– Tu nesuprasi… – dūsauju.
Išmani maniškė! Bet ne tiek…
Kiti paranormalūs dalykai
Surašinėdamas žmones kartais įžengdavau į tokius prašmatnius namus!.. Net suabejodavau, ar ten esantys – žmonės? Žmogus tiek negali uždirbt. Ir prisivogti – ne.
– Jums visa tai nukrito iš dangaus?
– Taip, – atsako būtybė.
– O kodėl man nekrenta?
– Reikia reikiamu metu reikiamoj vietoj atsidurt.
– O dėl ko aš neatsiduriu?
Kas tau aiškins…
Išeidavau užsisvajojęs… Atseit dūlinu laukais, staiga – tekšt po kojom dvaras…
Bet kur tau! Darbas, net ir tas nekrenta iš dangaus. Nors tai dar suprantama. Danguje niekas nedirba… O kaip danguje, taip ir ant žemės.
Betgi žinojau, kad reikia nuolat vaizduotis, ko trokšti, ir tai būtinai išsipildys.
Sėdžiu namie, vaizduojuos, kaip įeina gražuolė… Ir štai atsiveria durys…
Jei ir po dešimties metų įtempto vaizduotės darbo įeis žmona?..
Tai net įsivaizduot sunku.
Loading ...