Ar lapkritis reikalingas, jei trukdo Kalėdoms?
gruodis 25, 2012 8:02 pm ProzaTai bus pagerinta
Prisimenu, ėjau balsuoti, vildamasis parduoti savo balsą. Namie aš seniai bebalsis. Visuomenėj irgi… O pinigas pravers…
Maniau, jau prie durų pasitiks minios pirkėjų. Deja…
Todėl palypėjęs ant urnos šaukiau:
– Aš turiu balsą!
– Susikišk jį sau į subinę, – pasiūlė kažkoks rimtas veikėjas.
– Kad toj vietoj balsų ir taip netrūksta, – paaiškinau. – Dažnai ten girdėt diskusijos. O būna, driokstels griežtai koks lyderis… O kartais beprasmiškai burbuliuoja opozicija… Pagaliau, argi mūsų brangūs pavasario balsai tik tokiai vietai betinka? – ir ūmai pasijutęs patriotas esąs, ėmiau skardžiai rėkt: – Ar už tai kovojome? Kur einame?
– Už kiek parduodate? – pagaliau susidomėjo kažkoks ponėkas, matyt, stebėtojas.
– Kaip ir visi… Už dešimt… Dvidešimt… Susitarsim.
– Kodėl parduodate?
– Kad man nereik. Vis tiek mano balso nieks neklauso.
– A geras?
Įsiręžęs užtraukiau:
– Var – dan – tos! Lie – tu – vos…
– Eik šalin! – suriko ponas. – Tokie balsai seniai nebe madoj.
Ir tada man toptelėjo: ogi vienas balsas Lietuvoj nieko vertas!..
…Todėl įkūriau balsų supirkimo ir perdirbimo įmonę prie Lietuvos Seimo. Dirbam nuo rinkimų iki rinkimų. Superkam balsus visoj Lietuvoj visais metų laikais, renkam, rūšiuojam, esant reikalui, išgariname alkoholio tvaiką… Iki kitų rinkimų turėsim didžiulį visokiausių balsų rezervuarą. Tiems, kas norės parduoti Lietuvą – balsų neparduosim. Tautininkams, respublikonams – prašom. Bet nedideliais kiekiais, nes tie vis tiek nesugebės protingai panaudot.
Mūsų įmonė panaši į rimtą banką, nes padorioj šaly balsai turi būti perkami ir parduodami civilizuotai. Bjauru žiūrėt, kai solidus veikėjas gatvėj priekabiauja prie nusmurgusio tipo. Vienas kyštels butelį, kitas balsą… Sakytum, vakar tik iš banano abu iškritę.
Taip pat mūsų įstaigos veikėjai be pertraukos veikia Seime, savivaldybėse – visur, kur balsai nuolat perkami ir parduodami, kur beveik visados tai vyksta nemokšiškai, tad vargšams drėmoms amžinai tenka plūduriuot aukštyn pilvais.
Manau suradęs puikią verslo nišą. Moki suktis – apsisuksi ir Lietuvoj!
Priedai ir priedėliai
Visur turi būti harmonija: mažėja gimstamumas – didėja išsigimstamumas, siaurėja interesų ratas – platėja televizoriaus ekranas…
Todėl neklausk: kur priedėliai prie leidyklų, idant leidėjai nemokamai siųstų skaitytojams naujas knygas? Priedėliai prie teatrų, koncertų salių?
Ar bent priedai prie algų ir pensijų – kad patys galėtume knygų ir bilietų įsigyt?
Visiems aišku – be šitų dalykų žmogus gali gyventi. Be televizijos – ne.
Bet ar tikrai tie, kurie neįsigis priedėlių arba naujų televizorių, mirs baisia mirtimi nuo televizinės abstinencijos priepuolio?
Nebūtinai. Bet bus labai sunku.
Vyrams iš naujo reiks susipažinti su žmonomis. O juk per daugel metų, kol jie žiūrėjo televizorių, anos labai pasikeitė… Reiks ir su vaikais susipažint. O susipažinus kils natūralus poreikis tuos nenaudėlius paauklėt. O diržo griebtis – nevalia! Vėl stresai…
Gal be televizoriaus daugiau dirbtume? Tai kad darbo – nėr! O jeigu ir poilsį atims?
Kas nors leptels: kitados televizijų išvis nebuvo!
Užtat ėjo ir ėjo smalsių vyrų ordos – pasižiūrėt, kaip gyvenama kituos kraštuos. Jei kryžiuočiai andai būtų turėję televizorius ir galėję pamatyti, kaip atrodo Lietuva – kojos iš namų nebūtų kėlę. Žalgirio laukai seniai būtų suarti ir apsėti.
Viskas tada būtų kitaip.
Normalūs paranormalūs
1.
Kodėl valdininkas, imantis nepastebimai, lieka sveikas, o tas, kurį pastebi, kaipmat pasiligoja?
Tai reiškinys, žinotas jau gilioje senovėje ir vadintas nužiūrėjimu. Visados būta apsigimėlių, turinčių blogą akį. Tik dėbtels – užtrūksta karvės, apšlumba arkliai…
Šiais laikais bloga akis įgyjama sykiu su specialiu išsilavinimu. O išsilavinę specialistai ir į žmones žiūri kaip į gyvulius.
2.
Jūs irgi norėtumėte ką nors nužiūrėt? Deja, esate kuklios profesijos ir neturite blogos akies…
Tada geriau žiūrėti į žmones gerom akim.
Aišku, tai nelengva. Ką daryti?
Jei turite laiko ir ištvermės, jei daugel dienų stovėsite prie kaimyno dvaro ir žiūrėsite net paprasta veršio akimi, po metų kitų kaimynui vis tiek pablogės sveikata.
Ilgai žiūrint, nužiūrėti galima kiekvieną.
Kraštiniai
Šie gyveno šiaip sau arba dar blogiau.
– Kodėl mes nieko neturim? – sykį paklausė Šė.
– Aš doras žmogus, – skundėsi Šys.
– Išgertum, – siūlė žmona. – Gal praeitų…
Vyras išgėrė du litrus. Murkso ir mirkčioja.
– Kad nieko…
– O tu mane pamušk.
Vyras pamušė pačią, net porą šonkaulių sulaužė.
O pinigų kaip nedaugėjo, taip ne…
Yra tokių žmonių. Kad ir ką jie darytų – vis tas pats.
Pirmaujantys
1.
– Kai aš pasenėsiu, tai aš sudurnėsiu… – giedojo senelis Rėmelis.
– O aš jau dabar durnas, – gyrėsi Dūmelis.
– Ir kaip durnam čia viskas atrodo?
– Puikiai! Nieko nebesuprantu.
– Sako: su amžium ateina išmintis, – juokėsi Rėmelis.
– O jeigu ir man ateis? – krūptelėjo Dūmelis.
– Neateis, – ramino Rėmelis. – Tas šnekas varinėja senelių priešai, pikti jauni žmonės, kurie nori senelius pagąsdint. Atseit, viską suvoksi, o nieko nebegalėsi… Tai būtų kankynė. O va kai nieko nebegali suvokt – laimė.
Abu džiaugėsi: gamta pati pasirūpina, kad pensinykui būtų geriau.
2.
Senelis Rėmelis sušaukė visus į auditoriją ir pareiškė;
– Noriu šį tą palikt po savęs.
Visiems toptelėjo ta pati mintis.
– Žinau, ką jūs pagalvojot, – šyptelėjo Rėmelis.
– Ne, ne! – šaukėm. – Kaip mes galėtume taip pagalvot? Jūs tikrai to nepadarysit!
– Ot ir padarysiu!
– Jokiu būdu!
– Ak šitaip!.. – įsižeidė Rėmelis.
Ir padarė…
3.
– Kas yra šiuolaikinis žmogus? – klausė Dūmelis.
– Nežinau, – sakė Rėmelis. – Dažnas iš tolo – šiuolaikinis, o prieini arčiau – mulkis.
– Gal visi, kurie gyvena šiais laikais, – šiuolaikiniai?
– Kad ne visi gyvena šiais laikais.
– Manding, šiuolaikinis – kuris moka prie intarnieto prisijungt?
– Tuos debilais vadina.
– Aš tai norėčiau būt šiuolaikinis, – pasvajojo Dūmelis.
– Tu savimi būk, – pasiūlė Rėmelis.
– Kad nemoku, – teisinosi Dūmelis. – Kuo labiau stengiuos savimi būt, tuo labiau ne savim būnu.
– O aš ketinu būti savimi… – Rėmelis pakilo. – Kažin koks tada būčiau?..
Susirinkom daiktus ir pabėgom.
Bukelio kelias
1.
– Žmonių veikla šildo klimatą, – nustatė Bukelis. – Bet kodėl man taip šalta?
– Todėl, kad tu neveiki, – išaiškino žmona.
– Aš visą gyvenimą dirbau!
– O reikėjo veikt. Visi veikėjai šiltose vietose sėdi.
– Bet kaip tiek suveikt, kad ten atsisėstum, jei tik šiltai sėdėdamas tegali pradėti veikt?
Abu nutilo, nes padėtis buvo be išeities.
2.
– Perki vieną, gauni du… Kas per tvarka? – piktinosi Bukelis. – Perki vieną – gauni pusę, o perki du – gauni į snukį.
Štai kaip turėtų būt! Žmonės imtų itin saikingai ir atsakingai vartot.
– Lietuvoje vartoja vien turtingųjų luomas, trys procentai, – ramino žmona.
– Tai ar mes gyvenam, ar tik šiaip būnam?
– Šiaip…
– O koks to buvimo tikslas?
– Susimokėt už būstą ir maistą.
– Vadinas, negalima teigti, kad esam vartotojų visuomenė, – suvokė Bukelis.
Tapo šviesiau.
3.
Kitąsyk Bukelis vėl skundė Lietuvą žmonai:
– Kalbėti, ką nori… Atseit, didžiausias iškovojimas… O aš manau, tokį kalbėjimą būtina kuo griežčiausiai uždraust. Aišku, nuošaliose vietose gali būti įrengti gerai izoliuoti vamzdžiai, į kuriuos didžiūnai galėtų kalbėti, ką nori, bet visos tos kalbos nueitų giliai po žeme.
– Jokiu būdu! – sušuko moteris. – Juk tada ir Lietuvoj imtų žemė drebėt.
O saldžios kalbos net reikalingos. Antraip mūsų žmonės visai surūgtų.
4.
– Ateiviai kartais pagrobia vargšus… – pasvajojo Bukelis. – Kažin, kodėl jie niekad negrobia turtuolių?
– Mūsiškiai kada nors į svečias planetas skris tik vietos turtuolių grobt, – aiškino žmona. – O padoriam ateiviui rūpi būtovės slėpiniai. Jam įdomesnis pilietis, pragyvenantis iš minimalios algos, nesgi visiems – taip pat ir ateiviams – aišku, kad iš tokios pragyvent neįmanoma.
Po to Bukelį vis dažniau galėdavai sutikti atvirose, iš viršaus gerai matomose vietose.
Loading ...