Gatvėj žmogus man padavė ranką…
Parsinešęs ranką namo svarsčiau: išsivirti ar suvalgyti šiandien ar susūdyt ir pasidėt Velykoms?
Dar galvojau: o kodėl tas žmogus padavė man savo ranką? Ar aš taip prastai atrodau, ar jam galvoj negerai?
Šūkaliojam vis tą patį: jiems nerūpi žmogus!..
Lyg valdininkai galėtų staiga viską mesti ir žmogumi rūpintis…
Kas gi tada Lietuva pasirūpintų?
– Aš labai myliu Lietuvą! – televizoriuj šūkaliojo toks žmogelis. Ir įkyriai klausinėjo: – O ar mylit ją jūs?
– Aš myliu Zambiją, – atsakiau.
Aišku, nesu anos nė regėjęs. Užtat galiu vaizduotis, kad labai graži, labai gera, ir jei pamatytų mane, tai tučtuojau pamiltų.
Vis girdėt paraginimai: tegu ir valdantieji dirba už minimalią algą!
Bet kas iš to būtų? Valdantieji nuolat streikuotų, reikalaudami pakelt atlyginimus. Visos televizijos diskutuotų apie sunkų valdančiųjų gyvenimą. Ir galų gale mes vėl turėtume apsikarpyti, idant aniems pagerėtų.
Kam mums to reik…
Rytą pažvelgiu pro langą – biudžeto skylė vėl padidėjusi. Lietuvos pabaiga dar arčiau.
Dėbteliu į dangų – ir ozono skylė platesnė. Ir pasaulio pabaiga nebetoli.
Nusipirkęs maišą aerozolių purškiu į dangų.
Jei pirmiau bus pasaulio pabaiga, biudžeto skylės nebereikės lopyt.
Paiki tie žmonės! Naujųjų laukia, nors ateis anys tik rudenį. Ir panašu, kad naujieji – senieji bus.
Prikrės pokštų: mums padidins PVM, sau – BMW…
Verčiau jų išvis neleist Lietuvon.
Kieme sukaliau iš lentų skliaustus ir užsidariau. Pro šalį dūlino kaimynas.
– Keliu save kubu, – pasigyriau.
Anas žvelgia su pavydu.
Ir aš jau truputį pasikėlęs.
Žmonės šaukia: darbo duokit!.. valgyt reikia!..
Tarsi dirbam dėl to, kad pavalgytume.
Patriotai! Vienintelis teisingas mūsų šūkis: valgyk tam, kad didžius darbus atliktum. O didžiausias mūsų darbas – garsinti Lietuvą.
Bet duok mūsiškiui prisiryt… Dažnas tik persdamas garsins.
Pinigai daro žmones. O padaryti žmonės jau patys gali pinigus daryt.
Kol pinigai tavęs nepadarė žmogumi, tu niekaip negali jų pasidaryt.
Deja, pinigui – neįsakysi. Todėl žmonių čia nėra daug.
Visi žino, kad iš minimalios algos nepragyvensi, o mes pragyvenam. Iš pensijos irgi nepragyvensi. O mūsų pensinykai – gyvi.
– Kaip jums tai pavyksta? – pavydi švedai.
– Ot nesakysiu! – vaipaus. – O tai ir jūs užsimanysit taip gyvent.
Nepratusiems, išlepusiems net pirmas bandymas gali būt paskutinis.
Loading ...