Parsinešęs ranką namo svarsčiau: išsivirti ar suvalgyti šiandien ar susūdyt ir pasidėt Velykoms?

Dar galvojau: o kodėl tas žmogus padavė man savo ranką? Ar aš taip prastai atrodau, ar jam galvoj negerai?

Lyg valdininkai galėtų staiga viską mesti ir žmogumi rūpintis…

Kas gi tada Lietuva pasirūpintų?

– Aš myliu Zambiją, – atsakiau.

Aišku, nesu anos nė regėjęs. Užtat galiu vaizduotis, kad labai graži, labai gera, ir jei pamatytų mane, tai tučtuojau pamiltų.

Bet kas iš to būtų? Valdantieji nuolat streikuotų, reikalaudami pakelt atlyginimus. Visos televizijos diskutuotų apie sunkų valdančiųjų gyvenimą. Ir galų gale mes vėl turėtume apsikarpyti, idant aniems pagerėtų.

Kam mums to reik…

Išslaptinti Mindaugo prisiminimai

Prikėlė triukšmas.

– Lie-tu-vos valsty-y-bė-ė!.. – rėkavo kaušpėdas ar pupų dėdė.

– Įkirskit jam šimtą rykščių, – nurodžiau paloviniams.

– Žeeemėj Lieeetuvooos ąžuolayyy žaliuooos, – įkyriai aiškino iš kažkur atsibastę tundertailai ar neandartaliečiai.

– Pakabinkit juos ant ąžuolo šakų, – vėl nurodžiau.

Bet čia ir žmona kad ims rėkt:

– Eik ir kurk Lietuvą!

Įdėmiai nužvelgiau tą moterėlę. „O juk ir jinai sykiu su manim įeis į istoriją”, – šmėstelėjo mintis.

Nė nepajutau, kaip nusijuosiau diržą… Dar šūktelėjau klajojantiems dailininkams, kad užfiksuotų šią sceną ateities kartoms.

Paskui murksojau prie stalo… Vakaras buvo rūškanas, o vakarienė visai surūgusi. Pasmeigiau ietim kažkokį tolimą giminaitį. O ką daugiau veikt? Televizoriaus tai nebuvo!

Atidaviau vakarienę kryžiuočiams ir išėjau iš pilies. Šlapdriba, žvarbus vėjas… Gal Graikijon palėkt? Bet kol nudardėsi vežėčiom… Nei geležinkelio, nei oro linijų… Nieko mes neturėjom.

Ir taip man nyku tapo… „O gal tikrai pakurt valstybę?..”

Taip ir prasidėjo…

Senos naujienos

Šie gyveno šiaip sau. Bet kartais šis tas nutikdavo.

Štai krautuvėj sykiu su grąža vyras gavo ir gražų popierėlį: „Pabandykite dar kartą”.

Parnešęs parodė žmonai. Abu ilgai tyrė paslaptingus žodžius.

– Kadaise, bene prieš dvidešimt metų, bandžiau gyvent, – prisiminė Šys. – Su šiuo popierium, manding, turiu teisę vėl pabandyt?

– Kvaily, – aiškino Šė. – Gyvenimas kažin kur nuėjęs, o tu…

Šys apsidairė ir paėjęs atbulas atsigulė į šiaudus.

– O ką daugiau galėtume pabandyti dar kartą? – susimąstė moteris.

– Pabandykim užmigt, – pasiūlė vyras.

Užmigo ir susapnavo Lietuvą. Ta buvo pasikorusi ant beržo ir rodė nepadorius ženklus…

– Kryzė krečia… – nubudęs rėkė Šys.

– Taigi jau seniai turi munitietą! – barėsi Šė.

– O galbūt kryzės virusas mutavo…

Moteris apvertė vyrą kniūbsčią ir įstūmė drūtgalin porą trumpųjų antikryzino žvakelių. Tačiau tas vis tiek klejojo:

– Paviešinti slaptieji amerikonų dokumentai… O jei ir maniškius paviešins?

– Anokie tie dokumentai! – prunkštė pati. – „Sodros” pažymėjimas… Elgetos liudijimas…

– RIMI nuolaidų kortelė, – suvapėjo vyras.

– Ir kas čia baisaus? – drąsino moteris. – Tokias daugel kas turi.

Vyras, baltas it nabaštikas, pakilo pagalvėj.

– Bet aš turiu ir MAXIMOS AČIŪ…

Dabar jau ir moteriškė pabalo.

– Kaip tu drįsai!?

– Manding, biesas sugundė… Kai tas iškils į viešumą… Argi nesusirems didieji prekybos tinklai? O nukentės niekuo dėti pirkėjai.

Iš apyvartos bus išimtos visos plataus vartojimo prekės. Sustabdyta gerumo akcija: „Perki vieną – gauni du”. O lipdukai taps beverčiai.

Ir toks klaikus pasaulio pabaigos vaizdas ūmai iškilo prieš akis! Kruopos, kanopos, konservai… Ir nė vieno lipduko! Prapuls visi, kurie žemiau ribos…

Žmogus ėmė slopti ir šauktis kunigo.

Žmona uždegė jam galvūgaly ilgąsias antikryzino žvakes, parklupusi sugiedojo „Žemėj Lietuvos…” Ir, kaip visados po apeigų, šviesiau tapo.

– Bet juk dar yra IKI! – sušuko. – Ta pasirūpins žmogumi.

Vyras prasimerkė ir pažvelgė taip, kad moteriai net kruopos pabiro.

– Tu turi ir IKI nuolaidų kortelę?!

Kambarys ėmė suktis ratu, o kai sustojo – visi langai žvelgė į rytus.

– Ir – NORFOS? – suvaitojo moteris.

Stvėrusi žvakę, pravėrė langą ir ilgai mosavo šviesuliu, stengdamasi prašalint tamsumas. Tik ar tai vieno žmogaus jėgoms?.. Ūžtelėjo vėjas, žvakė užgeso… Kažkas nematomas, bet rūstus įėjo pro duris ir išėjo pro kaminą.

Moteris krito ant kėdės ir susimąstė. „Kas dabar bus?” Tarpusavy sukiršinti tinklai pakels kainas į nepasiekiamas aukštybes? O gai išvis nutrauks prekybą? Kris tūkstančiai vartotojų. Bet kam tai naudinga? Opozicijai? Koalicijai? Prezidentei?

Kai išnyks smulkmė, kryzė baigsis. Klastinga ataka naudinga visiems, tik ne žmogui.

Moteris apsiverkė ir uždegė dar porą žvakių. Dabar jau nebėr ko taupyt.

Mokslo pasaulyje

– Kasmet nuo Naujųjų bandau pakeisti savo gyvenimą, o nepavyksta, – skundėsi daktaras kunigas K.

– Ir nepavyks, – atsakė privatdocentas P. – Va, kitų gyvenimus tai gali šiek tiek pakeisti, nuolat šunybes jiems krėsdamas.

Kiek pamąstęs K. pritarė kolegos nuomonei. Bet patikslino:

– Teisingiau būtų sakyt: žmogybes. Taip pat ne kiaulystes, o žmogystes… Gyvūnai čia niekuo dėti. Nebent vietoj žmoniškumo sakytume: parodė šuniškumą…

– Retas žmogus tai beparodo…

– Medžiai geresni, – tarė K. – Jie rodo didelį savaiminį mediškumą. Ypač rudenį.

P. nepritarė.

– Jei nebūtų žmonių ir niekas nematytų medžių, kažin ar jie išvis norėtų čia būti.

Abu susimąstė.

– Jei nebūtų žmonių, gal nė batų nebūtų? – klausė K.

– Batai – būtų. Batai kvailesni už medžius.

– O basutės?

– Tai itin lengvo elgesio avalynė.

– Dabar jas vadina salamander…

P. nustebęs nužvelgė draugą.

– Ir mus dabar gėjais vadina, – švelniai tarė. – Bet esmė juk nesikeičia.

Abu padūsavo, pasiklausė lakštingalų… Paskui K. vėl klausė:

– Kažin, kas atsirado pirmiau: žmonės ar batai?

– Lietuvoj – batai, – nėmaž nedvejodamas atsakė P.

– Tai jūs, kolega, laikotės nuomonės, kad mūsų žmogus ant batų užaugo?

– O kaipgi? Pirma atsirado kojos, paskui pilvas, liemuo… Galva išdygo vėliausiai, užtat ir liko silpniausia grandimi.

– Tai kodėl lietuviai taip pučiasi? – klausė K.

– Todėl, kad vis cepelinus ryja, – išaiškino P.

– Vadinas, jei pakeistume mitybos įpročius…

– Eksperimentuojama. Gal pavyks išmokyti pensinykus ir atliekas ėst…

– Maisto atliekas?

– Tą jie seniai moka. Yra kitokių…

– Bet ar suvirškins?

– Yra „Mezym”! Net turtuoliams, išmanių produktų apsirijusiems, padeda.

– Didelė problema būtų išspręsta, – džiaugėsi K. – O kad seniukai dar šilumą išskirtų patys iš savęs… – pasvajojo. – Bet šitaip jau, manding, sunku juos patobulint…

– Sunku, – pritarė P. – Bet yra kitų variantų. Pastebėta, kad net šaltas radiatorius gali skleisti šilumą, jei nešiosi jį po kambarius. Jaunas, stiprus vyras įšils lėtai. Užtat seniukas…

– Puikus sprendimas! Kodėl anksčiau nepagalvota?

– Todėl, kad valdžiai niekad žmogus nerūpėjo. Bet kai prispiria aplinkybės…

Kolegos susimąstė apie ateitį, kuri žadėjo gražių permainų. Paskui K. tarė:

– Yra pasakyta: tegu tavo vaikai eina…

– O seniukai – kaip vaikai, – pritarė P.

– Tai tegu ir eina su radiatoriais ant pečių, užuot prie radijo murksoję…

Bet ėmė lyti, ir profesoriai grįžo į šiltas Riomerio universiteto auditorijas.

Laikinos techninės kliūtys

– Girdėjau, yra žmonių, kurie priklausomi nuo interneto. Ot silpnavaliai! Ot pasileidėliai! – vaipiaus. – O aš, va, ramiausiai galiu praeiti pro bet kokią interneto skylę.

– Tu nemoki kompiuterio įsijungt, – priminė žmona.

– Jei reiktų, tai ir išmokčiau, – atkirtau.

Tik kad jokio reikalo nėr!

Štai pernai išmokau telefonu siųsti SMS žinutes. Ir tuoj iškilo klausimas: o kokias ir kam? Keliolikai pažįstamų nusiunčiau: „Tu durnas!” Niekas nepasikeitė.

Bet, aišku, turiu nešiojamą kompiuterį ir visur jį nešiojuos, mat pastebėjau, kad į vyrą su kompiuteriu moterys kitaip žiūri. Būna, pritykinęs prie kokios ant suoliuko besiilsinčios ponios, atvožiu dangtį ir kiek pakreipęs, kad nepastebėtų, jog anas neįjungtas, imu tarškinti klavišais.

Jei išsitraukčiau knygą, pamanytų – iškrypėlis… Dabar gi ramiai tupi šalia. Ant ekrano esu priklijavęs popieriaus lapą su užrašu: „Einam į Jūsų tūbus. Padarysim com com…” Bet kol kas dar nė vienai nerodžiau. Ne iš drovumo, o kad abejoju, ar moterys tokios jau išmanios…

Bet sykį viena pati pradėjo:

– Norėčiau pagūglint…

Taip netikėtai užkluptas, išsigandau ir ėmiau rėkt:

– Ya-a!.. Ho-o!..

Parbėgęs namo, visą vakarą laikiausi arčiau žmonos. Ana klausia:

– Ir kam tą kompiuterį visur valkioji?

– Tu nesuprasi… – dūsauju.

Išmani maniškė! Bet ne tiek…

Kiti paranormalūs dalykai

Surašinėdamas žmones kartais įžengdavau į tokius prašmatnius namus!.. Net suabejodavau, ar ten esantys – žmonės? Žmogus tiek negali uždirbt. Ir prisivogti – ne.

– Jums visa tai nukrito iš dangaus?

– Taip, – atsako būtybė.

– O kodėl man nekrenta?

– Reikia reikiamu metu reikiamoj vietoj atsidurt.

– O dėl ko aš neatsiduriu?

Kas tau aiškins…

Išeidavau užsisvajojęs… Atseit dūlinu laukais, staiga – tekšt po kojom dvaras…

Bet kur tau! Darbas, net ir tas nekrenta iš dangaus. Nors tai dar suprantama. Danguje niekas nedirba… O kaip danguje, taip ir ant žemės.

Betgi žinojau, kad reikia nuolat vaizduotis, ko trokšti, ir tai būtinai išsipildys.

Sėdžiu namie, vaizduojuos, kaip įeina gražuolė… Ir štai atsiveria durys…

Jei ir po dešimties metų įtempto vaizduotės darbo įeis žmona?..

Tai net įsivaizduot sunku.

Dėbteliu į dangų – ir ozono skylė platesnė. Ir pasaulio pabaiga nebetoli.

Nusipirkęs maišą aerozolių purškiu į dangų.

Jei pirmiau bus pasaulio pabaiga, biudžeto skylės nebereikės lopyt.

„Ateinu su šaukštu” („Tyto alba”) – taip vadinasi 58 metų Nacionalinės premijos laureato J.Erlicko patogių tiesų rinktinė.

Naujoji klasiko knyga – ne iš laibųjų. Šis 880 puslapių veikalas net 336 puslapiais pranoksta prezidento Valdo Adamkaus populiariuosius dienoraščius „Paskutinė kadencija”.

– Juozai, kas tame šaukšte, su kuriuo, pasak jūsų knygos pavadinimo, ateinate? – paklausiau J.Erlicko.

– Su pilnu šaukštu niekur neičiau, nesgi bijočiau, kad atims. Bet esu iš tų, kurie pabudo vėliausiai, atsikėlę ilgai nesuvokė, kas čia vyksta, o kai pagaliau atėjo prie vaišių stalo, visos geriausios vietos jau buvo užimtos. Tai ir klaidžioju tykodamas iš kito pakabint.

– Girdėjau, kad „Ateinu su šaukštu” – vidurinis tomas iš jūsų sudarinėjamos triknygės. Pirmasis tomas „Mano meilė stikliniais kaliošais” pasirodė prieš porą metų. Ar tikrai kitąmet pasirodysiantis paskutinis šios triknygės tomas bus ir apskritai paskutinė jūsų knyga? Juk dar per anksti padėti šaukštą?

– Anas tomas buvo apie meilę. Šitas – apie Lietuvą. O tretysis, paskutinis, bus apie tai, kas svarbiausia. Taigi toliau tiesiog nebebus apie ką rašyti… Nebent paaiškėtų, kad kai kas labai svarbaus praleista. Tuomet pasirodys specialus papildymų tomas.

Tai moksliniai, enciklopedinio pobūdžio leidiniai. Vadinamajai „meninei išmonei” čia ne vieta. Esu pasistatęs kieme greičio matuoklį ir kasdien pamatuoju, kokiu greičiu Lietuva juda į priekį. Turiu ir valdžiaspūdžio matuoklį, ir daug kitų prietaisų.

– Ar liautis leisti savo knygas nusprendėte dar ir todėl, kad, kaip sako vienas jūsų knygos personažas, dabarties žmonės jomis tik „pasišluosto ir numeta”?

– Vienas rašytojas, radęs būdelėj ant vinies pamautą savo knygą, net labai apsidžiaugė: „Kol šyksim, tol skaitysim!”

Pridursiu: ir kuo toliau, tuo labiau. Mat pagal Kultūros ir švietimo taupymo programą jau nuo kitų metų visos nenaudingos („grožinės”) knygos bus leidžiamos tik tualetinio popieriaus ritinių pavidalu, tad nėr abejonių, kad skaitomumas padidės tūkstanteriopai.

Skaitys faktiškai visi, ir tas skaitymas bus kokybiškas. Juk toj vietoj kiekvienas taip susikaupia, kad įstengs perskaityti net eilėraštį. Nei kūrėjams, nei leidėjams nebeliks dėl ko skųstis.

Atkreipsiu jūsų dėmesį, kad gera literatūra yra dviejų sluoksnių, o geras tualetinis popierius – netgi trijų. Rašytojams tai didelės galimybės tobulėti, o skaitytojams, kurie andai skųsdavosi neįžvelgią kitų kūrinio sluoksnių – didelis patogumas.

O svarbiausia: ritinio pavidalo knygos niekada nepakeis elektroninė. Niekada!

O jei dar prisiminsim, kad pirmosios knygos buvo papiruso ritiniai… Knygos istorija apsuko didelį ir gražų ratą.

– Ką patys ištikimiausi jūsų skaitytojai turėtų daryti, kad jūs nesiliautumėte leidęs knygas?

– Skaitytojas turėtų įtikinti mane, kad jam trūksta. Jei kažkur gyvena žmogus, perskaitęs viską, ką aš esu parašęs, ir vis tiek rėkia: „Dar!..” Išgirdęs tokį riksmą nesuabejočiau, kad jam trūksta. Ir net labai.

– O jei premjeras Andrius Kubilius jums pasiūlytų nemenką atlygį (patarėjo postą, Energetikos ministeriją ar pastatyti jūsų paminklą ant Katedros stogo) ir paprašytų parašyti vadovėlį apie neva sėkmingą jo vadovaujamos Vyriausybės veiklą, ar imtumėtės šio kūrybinio užsakymo?

– Jei leistų man gyvam (ir būtinai – vienam!) stovėti ant Katedros stogo – už tai aš viską padaryčiau.

– „Ateinu su šaukštu” – solidus veikalas, kuriame grakščiai fiksuojate lietuvių dvasios istoriją. Įdomiausia, kad toji istorija labai glaudžiai susijusi su šalies politikos tragikomedija. Juozai, ar kada nors teko matyti padorų politiką?

– Kaimynas gyrėsi matęs cirke. Aš nesu matęs, bet gal pats ir kaltas. Juk man net padorios moterys atrodo kažkaip nepadoriai.

– Tokie jūsų knygos tekstai kaip „Taisyk kyšiui kelią” kuo aiškiausiai liudija, kad antroji lietuvių religija yra anaiptol ne krepšinis, o kyšininkavimas. O jūs pats ar esate kada ėmęs kyšį, kurį kalbininkai kažkodėl drįso pervadinti pakiša?

– Kyšio nesu ėmęs. Bet tai nereiškia, kad nemokėčiau paimti. Bėda ta, kad man niekas neduoda. Vieni gal mano, kad aš neimsiu, kiti – kad pasijuoksiu, aprašysiu…

Dar kitas gal bus girdėjęs, neva aš nemėgstąs tų dalykų.

Mieli Lietuvos žmonės! Nepasiduokite piktavalių provokacijoms. Belskitės ir bus atidaryta.

Žinau, atsiras chamų, kurie paklaus: o už ką tau duoti?

Pats gražiausias kyšis man būtų – už nieką. Bet galima – už visą gyvenimą. Juk nė sykio negauti – tai tas pat, kaip nė sykio neskristi lėktuvu, nepamatyti Paryžiaus…

Tokiems neįgalintiems pati valstybė turėtų duoti.

Manau, kyšininkavimas taptų populiaresnis už krepšinį, jeigu jį rodytų per televiziją.

Kodėl nerodo? Todėl, kad tokius primityvius triukus kaip dėjimas į krepšį iš viršaus šiandien naudoja tik kyšininkai saviveiklininkai. O ką išdarinėja meistrai! Plika akimi nė neįžiūrėsi. Valstiečio protu nesuvoksi. Tai jums ne „Duokim garo”. Tai – elito žaidimai.

Sakot, pakišos… Poliklinikoj – galbūt. Bet politikoj…

Kaip vanduo, pakaitintas iki šimto laipsnių, virsta garais, taip kyšis, pakeltas iki šimto minimumų, virsta provokacija. O čia jau visai kiti dėsniai, visai kitos žaidimo taisyklės.

Žiūrovui būtinas aukštasis kyšinis išprusimas. Per antrąją LTV programą, aišku, būtų galima rodyti.

– Jei šaukšto įsikibę paprasti lietuviai, tokie kaip knygos personažas Juozapas, puikiausiai supranta, kad politika – tai mėšlas, kodėl dauguma jų vis dėlto svajoja pasimurkdyti tame mėšle?

– Aš pats tai maniau, kad nesuprantam.

Bet jei suprantam ir vis tiek svajojam…

Tai gal šūdvabaliais esame mes gimę?

– Knygoje fiksuojama tautos dvasios istorija apima net 60 milijonų metų. Atrodo, esate optimistas, įsitikinęs, kad Lietuvoje kaip prieš milijonus metų, taip ir po milijonų metų ir toliau virs gyvenimas – deputatai, kandidatai ir ministrai stengsis išsilaikyti orbitoje, o tauta kosmines audras įveiks įsitvėrusi šaukšto?

– Viskas bus būtent taip.

– Kalbamės Naujųjų metų išvakarėse. Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms – šaukštą su šaukštu vos suduriantiems darbininkams, samčiais prie lovio mojuojantiems politikams, kiaurasamčius įsitvėrusiems elito vakarėlių liūtams ir, žinoma, jūsų naujausią knygą atsiversiantiems skaitytojams?

– Didelė mūsų klaida, kad vis dar laukiame, ką atneš Kalėdų Senelis. Bet ką gi senelis gali atnešti? Skundų maišelį… Blusų pulkelį… Pareiškimą pašalpai gaut…

Tegu jie tupi po eglėmis ir džiaugiasi, kad barzdos dar neapkarpytos.

O mes gi drąsiai žvelkime į rytojų. Darbininkai! Valstiečiai! Komunistai! Tegyvuoja Gegužės Pirmoji! Ura!!!

O jei nėra darbo… Ne bėda. Svarbu, kad pinigų būtų.

Politikai! Liūtai! Smaugliai! Jums kasdien – Velykos. Taip ir toliau bus. Tik kitąmet nesišypsokite. Sunkmečiu besišypsantis veidas – tai kriminogeniškai aktyvus veidas. Toks veidas savaime prašosi plytos ar akmens.

O jūs, mieli skaitytojai!… Imkiet mane ir skaitykiet… Ir nieko nebijokiet.

Apie vieną garsų rašytoją girdėjau: nepatogių tiesų sakytojas.

O aš – patogių. Mano giliu įsitikinimu, tiesa privalo būti patogi. Antraip – kam jinai reikalinga? Būna, žmogus visą gyvenimą kovoja už tiesą, o iškovojusiam paaiškėja, kad ana net labai anam nepatogi. Kai kam – jau dvidešimt metų.

Verksmai ir aimanos…

Čia to nebus.

Prikrės pokštų: mums padidins PVM, sau – BMW…

Verčiau jų išvis neleist Lietuvon.

– Keliu save kubu, – pasigyriau.

Anas žvelgia su pavydu.

Ir aš jau truputį pasikėlęs.

- Kada išsiverš? – paklausiau.

- Rytoj, – atsakė Pontijus Pilotas. – Dvyliktą nulis nulis.

- Už kiek parduodat?

Jis skėstelėjo rankom.

- Tai mūsų strateginis objektas. Niekam neparduodam! Ir kam gi jums?

- Ogi pastatysiu kieme. Sueis giminės…

Jis kaži kaip nemūsiškai, nemaloniai trypčiojo aplinkui.

- Prašom atvirukų…

- Vaikine! – pasakiau. – Bene žagrės rankena tau iš kišenės išlindus?

Paraudo, nusilenkė iki žemės.

- Italiano esmi… Agricola…

Pakilau ir išėjau Lietuvon. Visur tas pats. Visur verslui statomos kliūtys.