Nuo Varėnos ligi Kuršių nerijos,
Nuo Šakių lig Biržų eik – ir va! -
Kur žiūri – ne tavo ministerijos
Ir ne tavo brangi Lietuva…

Jeigu baigės parakas ir prakuros,
Nesibark ant didelio dangaus.
Atviri visi keliai į pragarą -
Ten ir pasišildysi, žmogau.

Netvarkingi reikalai šioj žemėje:
Tam salonas, o kitam – fojė.
Tam – kasdien pavasaris kišenėje,
O kitam – ruduo net širdyje.

Eina vis geryn, geryn gyvenimas -
Kuo geryn, tuo nuo tavęs tolyn.
Tai gal jis ne tavo, tai gal svetimas?
Tai ir pats tu eik nuo jo šalin.

Eik tu kurti Lietuvos istorijos,
Eiki tiesiai – nepaklysi tu:
Laukia ant kalnelio sanatorijos
Ir žmogelis baltu chalatu.

Vėjai galvoje, o piniginėje
Štilis. Ai tai būdas Lietuvos! -
Andai didis Vytautas apgynė ją,
O dabar tau gintis reik nuo jos.

Kaip Nevėžis – liūdnas, patamsėjęs
Ir pamiršęs jau, kur gyvenąs,
Į Tėvynę skersas pažiūrėjęs
Tu paleisk ne širdį, o dujas.

O yes! O yes!

A jop!.. – tai be racijos
Aš kadais Tėvynę pamilau:
Ne tokios yra ji orientacijos
Į mane giliai jai nusispjaut.

O iš ryto šokinėja
Termometras išprotėjęs,
Viena koja moja man:
Bėk greičiau kieman!

O kieme it miltuos šilta –
Saulė vaikštinėja tiltu.
Upėje ledų paradas –
Pasiduoda Ledingradas.

Sniegas girtas kaip kaimynas
Tuoj prie pirštinių kabinas,
Kvailas tartum manų košė
Kimba jis ir prie kaliošų.

Ką jis vapa, paklausykit,
Vapa: paskutinį syki
Nulipdyki Besmegenį
Ir paklausk, kaip jis gyvena.

Klausk, tegu prisipažįsta,
Kur pabėgo jo vaikystė:
Ar į šiaurų Sibirą?
Ar į kiaurą kibirą?

Kur jis mokės, ko išmoko?
Ar priklauso Sniego blokui?
Tviska snaigė ant krūtinės –
Ar nebus tik jis partinis?

Koks jo tikslas? Ko jis siekia?
Ar jis veržiasi į priekį?
O jei veržiasi į pirtį –
Kuom svajoja būt ištirpęs?

Koks jo dvasinis pasaulis?
Koks jo požiūris į saulę? –
Ar jis su tais besmegeniais draugavo,
Kurie kitados Žiemos rūmus šturmavo?

Šitaip ir anaip vapėjo
Sniegas, iš galvos išėjęs,
Šaukė: – Būti ar nebūti! –
Kol prižadino Žibutę.

Kai akis jinai pramerkė,
Spruko jis į tamsią kertę,
Kaip meškiukas suriaumojo
Ir į Vakar nurėpliojo.

Aplinka visados kalta.

Užtat dori žmonės, negailėdami jėgų, žiemą kerta miškus.

Daug žemėje yra kelių, keleivių, karavanų…
O dar daugiau čia reikalų, tiktai visi – ne mano.
Pametęs reikalus, kelius aš sėdžiu vienas krūmuos -
Ak, plėšia lapkritis lapus lyg garbę ir orumą.

Ir kažin kur nurūksta cigaretė paskutinė…
Ir nežinau, ko trūksta man – ar proto, ar degtinės…
Ten kelias vedasi kitus – tiesus ir pasiryžęs.
Čia lieka tik lietus, nelyg lietuvis – apsimyžęs.

Ir klaidžioja lietus laukais – be prasmės, be vietos,
Nors buvo danguje kadais jis nekaltai pradėtas…
Ir aš einu su juo kartu… Ir mėlynam kalne
Staiga pasibaigia lietus. O aš – dar ne.

Jeigu būsi niekam tikęs,
Jeigu draugą skųsi, -
Tai turbūt užaugęs, Mikai,
Zampolitas būsi.

- Kas tas Politzampolitas? –
Mikas klausinėja.
- Tas ir kitas – parazitas,
Augalų kenkėjas.

Kas tik žydi, kas tik skleidžias,
Tą prie sienos stato –
Anei kam jie augti leidžia,
Anei auga patys.

- Ko jiems reikia, ką jie veikia?
- Eina jie į priekį.
Šaudo, spjaudo, kulkas gaudo –
Priekio nepasiekia…

Zampolitas – Politrukas
Eina rytui švintant:
Vienas – striukas, kitas – bukas,
Bet abu protingi.

Zampolitas – Politrukas
Varosi prieš vėją
Šleivą kreivą žmogeliuką,
Tą, kurs arė, sėjo.

Ką padarė tas žmogelis?
- Nieko, sakom, nieko! –
Jis stovėjo šalia kelio,
Einantiems į Priekį.

Vienas kelias – kelio galas
Kito prieky – karstas.
Zampolitas kaulus mala,
Politrukas – barsto.

Du keliai per kaulų krūvas,
Ašarėlių nemunus…
Bet kažkur juk trečias buvo,
Tas, kur per gyvenimą!..

Užkapojo varnos tokį –
Dilgėlės keroja…
Peterburge mušė žmogų
Tūkstantis herojų.

Ir visi varpai tylėjo –
Stūgavo trimitai.
Kvailas turguje šnekėjo:
„Aušta Naujas Rytas!“

Ir išaušo, ir išaušo
(Kvailas turi proto!),
Stovi štai su šautuvu
Aklas ir kuprotas.

O iš vamzdžio dūmai rūksta –
Tai gražu lavonams!
O pro vamzdį Politrukas
Žiūri Lietuvon.

Šleivas kreivas žmogeliukas
Eina lauko arti.
Ir supranta Politrukas:
Reikia jį pakarti!

Bet už ką – tai nesuprantama,
O žmogelis – kybo!
Zampolitas krapšto sprandą:
- Tai gal už teisybę…

Skrenda peršautas vėjelis
Virš tuščių laukų –
O žmogeliai, kaip varpeliai,
Supas ant šakų…

Užsimerkti tu gali,
Bet kad būna, Mikai, -
Ir ne – Pasakų šaly,
Ir ne – Kitą Sykį…

Karklų kačiukai dar miega –
Kas juos pažadins, kas?
Bet, pažiūrėk, iš po sniego
Stiepias į dangų – kažkas…

Nuleidžia Šiaurys savo dūdą…
…Pro purvinas sniego grotas
Stiepias maža Žibutė –
Kelią Pavasariui rodo…

Ir man bus geriau gulėti, nes jau žinosiu, kodėl guliu.

Šaukėm: „Turką – osmaną? seldžiuką? – pritiktų užpult,
Kad jau šitiek atjojom…” Bangon smeigė Vytautas kardą
Ir pareiškė tvirtai : „Baikit bajerius! Einame gult!”
O Sapiega labai įsižeidęs jam padegė barzdą.

Puolė Vytautas didis į jūrą – jo rūstis atvėso
Ir tik šonus jaunyliui karingam apskaldė lazda…
O žirgai gėrė sūrymą šlykštų ir kriokdami dvėsė -
Pirmą sykį arklienos lietuvis ragavo tada.

Pėsčiomis į Trakus mes pargrįžom – pavargę, pasmirdę…
Vytautienė paklausė, parimus ant klevo tvoros:
“Vardan ko šitas žygis – Juodojoje girdyti žirgus?”
„A-k, nutilk! — tarė Vytautas. – Aišku, vardan Lietuvos”.

Ir tada iš tvoros išsitraukusi postambį kuolą
Moteriškė kad liuobs jam per snukį – net skilo kakta.
Krito lapai nuo klevo ir žemėn ruduo atkeliavo…
Ir širdin, kas be ko… Bet istorija tai jau kita.

Nebebuvo nė vienos
Tąsyk Dievo valandos.
Buvo ne Naktis, ne Rytas,
Kas? – Nei tas, nei kitas.

Štai naktis po suolu murkia…
Klausinėja paukščiai: – Kurgi
Rytas? – Girioj kaip lokys
Pasiklydęs miega jis.

Ogi Mūrikas pirtelėj
Su šakutėm ir šaukšteliais,
Kaip ėriukas nusigandęs,
Remontuoja tuščią skrandį.

- Gal turi tu duonos, pieno? –
Aš paklausiau. Jis suriko:
- Tu užvalgyk mėnesienos,
Jeigu valgyt neturi ko.

- Tai prašyčiau duoti šaukštą
Ir sudie – einu į krūmus –
Mėnesienos pirmas aukštas
Pilnas balto balų dūmo.

Kopinėju atsitūpęs
Rūko kopas prie Šešupės,
Krito rasos, kilo vėjas.
Tartum lapai sušlamėjau:

- Gal pažaiskim „Trečias bėga“?
- Nebegrįžo, kai išbėgo.
- Gal suloškime šachmatais?
- Kirsiu antausį – ir matas!

- Ko gi šiandien tu toks piktas?
- Nerandu, kur dingo sprigtas.
Duotų tau jisai į kaktą –
Prisimintum durų raktą.

Į namus keliautum, vaike. –
Neturiu – matai – aš laiko.
Štai plytelės – būrį jų
Aš aplinkui mūriju.

Nulipdysiu tokią sieną,
Kad neperšoks Mėnesiena –
Sidabrinis kambarys
Čia pasidarys.

Mėnesieną aš pragręšiu,
Ašarų rasom patręšiu –
O kad niekur ji nedingtų,
Tai duris užsirakinsiu.

Lygiai dvylika metelių
Čia tupėsiu kaip vištelė –
Išsiris iš Mėnesienos
Pinigėlis vieną dieną.

Už Mėnulio pinigėlį
Pirksiu Krymo asilėlį –
Strykt ant balno ir keliauju
Pažiūrėt, ar Nieko Naujo?

Jeigu rasiu Naujo Ką –
Tai parduosiu Mūriką.
Tai parduosiu kvailį seną –
Te naujoviškai gyvena…

Taip man Mūrikas kalbėjo,
Bet pakilo Šiaurės vėjas –
Ir išbėgo pro duris
Sidabrinis kambarys…

Užtat ir sakau: pirma aplamdykim jiems šonus, išsukinėkim kojas, išmuškim dantis…

O jei net ir tada reforma nepavyks?

Vis tiek jausimės geriau.