– Kodėl tu toks? – kabinėsis. – Jau pridirbai ką nors…

Teisinsies, bet kas patikės…

Mūsiškiai tvirtai įsitikinę: laimingas čia tik tas, kuris visokias šunybes krečia.

Viskas man būtų įdomu, viskas mane stebintų.

– Technologijos keičia žmones!

Tai nebekurkit tų technologijų. Gana!

Į gera žmogaus taigi nepakeisi…

Todėl jei pastebime: politikas vilioja rinkėją blizgučiais – tokį politiką uždarom į Seimą.

Deja, per ketverius metus retas pasitaiso. O kiti net recidyvistais tampa.

Laimė nutekėjimo

– Kas nutekino informaciją? – rėkauja kažkokie tipai.

Bet argi tai svarbu? Džiaukimės, kad dar turim ką tekint!

Jei informacijos yra ir jinai gerai teka, vadinasi, valstybė gyvybinga. Tokios nepravardžiuokim provincija ar užkampiu.

Vis dėlto reiktų žinoti: informaciją iš prokuratūros, Prezidentūros ar kitos sultingos struktūros turi tekint tik specialistai ir tik nedideliais kiekiais, nes nutekinus per daug silpnesnės valstybės šakos gali tiesiog nudžiūti. O ant tokių nebeužauga reitingai.

Mat informacijos nėra tiek daug, kaip manoma. Kartais jos net vietiniams pritrūksta.

Tuomet tenka tekint vieniems iš kitų.

Šiaip jau informaciją geriausia nutekinti rudenį, kai pražysta stulpai, nes būtent tada ji būna geriausios kokybės.

Deja, nors dažnai informacija nutekinama laiku, ji užkonservuojama ir patiekiama vartotojui tik po daugel mėnesių. Tokia informacija yra blogo skonio, prasto kvapo, taip pat netekusi daugybės naudingųjų elementų.

Blogai, kad nutekinta informacija vartotojui patiekiama per tarpininkus. Pirmiausia ji nuteka į televizijas ir tik iš ten, paruošta pagal vietinių meistrų skonį – su priedais ir stiprikliais, o dažniausiai praskiesta – patenka į mūsų televizorius.

Užtat vis daugėja tokių, kurie vartoja naminę informaciją, pagamintą iš antrinių žaliavų virtuvėj ar kitoj netinkamoj vietoj. Tokiais atvejais gresia rimtas apsinuodijimas, kurio pirmieji simptomai: burnojimas, atrajojimas ir emigracija.

Vietoj tokios informacijos verčiau vartoti vien lengvai smegenis liuosuojančias pramogines televizijos laidas ar serialus. O jeigu esate kaip reik įjunkęs į politiką ir be informacijos apsieiti nebegalite, vartokite bent jau vienos kurios televizijos parengtą, mat nuo sumaišytos gali visai galvoje pasimaišyt.

Aišku, geriausia būtų, jei kiekvienas vartotojas galėtų pats sau prisivarvinti informacijos tiek, kiek jam reikalinga, tiesiogiai iš pratekančių vietų.

Bet kas valdo informaciją, tas greit ima pats nebesivaldyt.

Būkime budrūs.

Pasipriešinimas ir prisitaikymas

1.

Nors aš nėmaž nerūpiu Lietuvos valstybei, valstybė vis tiek rūpinasi, kad aš negerčiau po dešimtos, nerūkyčiau bibliotekoj ir nesišlapinčiau ant paminklų.

Ir neaiškinkit man, neva gerdamas žmogus sudurnėja. Aš pats žinau! Bet aš ir noriu būt durnas. Visi nori. Vyrai vis raginami pasitikrinti prostatą, o proto – ne. Visiems aišku, kad protas ne taip svarbu.

Nubust ir nežinot, kur esi… Ak, jums ir tai neįdomu… Bet ar išbandėt?

Jei tuos dalykus išbandysit jaunystėj, sulaukus saulėlydžio nereiks bėgt iš namų, vaidinant nepakaltinamą. Atseit man Alzheimerio liga: aš nieko neprisimenu…

O ką tu gali prisiminti, jei visą gyvenimą praleidai blaivutėlis? Dienos ir naktys susiliejo į vientisą pilką dėmę.

Ir štai žilas vos klibantis seneliukas vieną dieną išeina iš namų… Jūs manot, jis nežino, kur einąs? O ne! Jis keliauja į neatrasta prarasta…

Tai ne liga. Tai – ilgesys.

Tad vėl būtina priminti tai, kas visiems žinoma, deja, nuolat pamirštama: net iškovojus Nepriklausomybę priklausomybė nuo alkoholio išlieka.

Ir tai puiku! Antraip – kas tu būtum? Laisvas kurmis. Ant asfalto, kuriuo lekia limuzinai…

2.

Aš geriu ne iki dešimtos vakaro, o daug ilgiau, paprastai iki dešimtos ryto. Bet ir tuomet dar nebaigiu, o tik darau pertrauką, nes einu parsinešt naujo butelio.

Man nepatinka tie, kurie geria tik iki vakaro. Sutikęs tokius išplūstu:

– Pakalikai! Išdavikai! Prisitaikėliai!

Dar labiau man nepatinka geriantys mažais gurkšneliais iš mažų taurelių. Su šitais išvis nesikalbu.

Rūkau aš daug, ir ne tik bibliotekoj, bet ir kitose uždarose patalpose, nes gatvėj šalta.

O narkotikų nevartoju – nebėr kada. Bet jei man uždraustų rūkyti ir gerti, kaipmat prisišvirkščiau.

Tik kas man gali uždraust?

Nors būna… Ministerijoj ar kitoj šiltoj vietoj koks nors tipas pareiškia:

– Čia draudžiama rūkyti!

– Parodyk man tuos, kurie draudžia, – vypteliu.

Visados nešiojuos kirvuką, užkištą matomiausioj vietoj – už tautinės juostos.

Anas pasislepia, ir aš vėl rūkau, geriu…

Išgėręs du butelius einu pas moteris. Atėjęs nešneku nesąmonių, o iškart pareiškiu:

– Einam į lovą.

Jei neina, tai nepuolu kumščiais. Aš suprantu. Su vyrais ir pats neičiau.

– Gero savaitgalio, – palinkiu ir išeinu.

Ir, būna, pareinu pas žmoną.

– Štai ir aš! – rėkiu dar už durų. – Klaupkis, motin!

Kelnėse – butelis degtinės. Dantyse – dvi rūkstančios cigaretės. Užpakaly trys draugai, o prieky stumiu lovą su rateliais – šią eidamas pas moteris visados imu su savim.

Nemanau, kad namie turėčiau kažką vaidint. Tegu myli mane tokį, koks aš esu. Antraip – kam man ta žmona?

Išvydęs savo televizoriuj Basanavičių rikteliu:

– Dėl ko tu visados visur pirmas lendi? Ir vis centre, vis barzdą papūtęs… Labai jau važnas, nelabai ką nuveikęs! O kuklumas tegu kitus puošia, a ne?

Nėmaž neabejoju: viską jis supranta. Ir vis tiek daro tą pat.

Spūsteliu mygtuką, ir senis išnyksta.

Ne čia pataikei, perdyla…

Būtovės slėpiniai

Po laiko visados manoma, kad laikas viską sustatė į vietas. Bet iš tikrųjų…

Prisimenu Steigiamąjį susirinkimą…

– Vyras yra vyras, – aiškino krikščionys ir demokratai.

– Bet kai kurie vyrai vyresni už kitus, – prieštaravo daktaras Basanavičius.

– Taip neturi būt! – šaukėm.

Daktaras tik šypsojo ir guodė mus:

– Laikas parodys…

Tada užsimanėm fotografuotis. Daktaras Basanavičius, kaip buvo papratęs, išstumdė ten visus ir atsidrėbė centre.

Ir vėliau paaiškėjo, kaip labai anas buvo teisus.

Netikėkite svetimais pranašais

– Kas yra kultūra? – klausė Kultūros ministras.

– Jie visaip gąsdina, – atsakiau.

– O gal gerai ta kultūra…

– Ir pinigai – gerai. Bet duok jų durniui…

– Pinigingas žmogus… Aš suprantu. Bet kultūringas…

– Ar esi matęs paminklą? Ką jautei?

– Naktį pro kapines baugu eit.

– Kultūringas ir yra toks, kuris visko bijo, – išaiškinau.

– Tai aš vėliau būsiu, – apsisprendė Kultūros ministras.

Mažos gudrybės

Prisimenu, kai buvau Vidaus reikalų ministras, tai nieko neleidau į vidų.

– Laukite už durų, – nurodydavau.

Bet pats viduje irgi nesėdėjau. Būdavo, išsikasu po grindimis tunelį ir išlendu išorėj.

– Ar Vidaus reikalų ministras viduje? – klausiu.

– Viduje, – linksi laukiantys.

Aš baladojuos į duris:

– Išlįsk, išgama!

Visi ten stebisi mano drąsa.

Ir tik aš vienas žinau, kad viduje manęs nėra.

Tokie dalykai ir padėjo ištvert.

Žmogus tarp žmonių

Nusipirkęs Koraną galvojau: „Kad tik nesudeginčiau! Kad tik ne…”

Lioviaus rūkyti, maistą šildytis, krosnį kūrent…

Vakarais, būdavo, ateina arabai ir klausia:

– Dar nesudeginai Korano?

– Dar ne, – rodau.

Juokiamės ten visi.

Sugyventi sunku, bet įmanoma.

Nuolatinės tiesos paieškos

Romerio universiteto vadovai vėl kalbėjosi apie svarbiausius dalykus.

– Ar tiesa, kad yra tokia popmuzika? – teiravosi daktaras kunigas K.

– Visa muzika yra pop, – atsakė privatdocentas P.

– Ir rimtoji?

– Kur girdėjai rimtą muziką?

– Aš tokios negirdėjau, bet girdėjau šnekant apie tokią.

– Šnekėti – proto nereik… O tu pats pagalvok: ar gali garsai, kurie girdisi ką nors pučiant ar brūžinant, būti rimti?

– Yra žmonių, kurie net labai rimtai tokių garsų klausosi.

– Tai labai nerimti žmonės.

– Gerai, kad nors medžiai surimtėjo. Apsirengt ketina…

– O man patinka nuogi medžiai…

– Aš suprantu… Bet kitiems to nesakykit.

– O kažin ar tiesa, kad žmonės nuo šalčio traukiasi, o nuo šilumos plečiasi?

– Būtent dėl to sėdintys šiltuose kabinetuose taip išsiplėtę.

– O man atrodo: gražu būt susitraukusiam.

– Ir man gražu į tave žiūrėt.

– Nepamirškit, kad aš vyriškos lyties…

K. nustebo ir pakreipė diskusiją:

– Kažin kodėl Rusijoj yra dujų, o Lietuvoj – ne?

– Todėl, kad rusai visados daug kopūstų valgė, – atsakė P. – Per daugel amžių ir pripūtė…

– Lietuviai tauresni, – didžiavosi K. – Bet kas iš to…

Abu susimąstė apie istorijos ir nūdienos sąsajas. Paskui P. tarė:

– Mūsų valdininkai bent jau dabar galėtų pripūst. Bet niekais užsiima.

– Ir kada čia viskas pasikeis?..

– Niekada.

Todėl jie grįžo į auditorijas ir kalbėjo studentams apie dideles permainas.

– Užvalgęs sraigių ar kitokių poniškų patiekalų aš pats prisigaminčiau suskystintų dujų!

Visi tada pagalvojome: kam mums tie rezervuarai, jei šitiek rezervų paprastame žmoguje.

Tik reikėtų pensijas pakelt. Bet kas gi ryšis drąsiems sprendimams…

Kiaušiniai atsiranda parduotuvėse, o padeda juos ten pardavėjai.

Vištos atsiranda parduotuvėse nukirstom galvom.

Neabejoju, kad vargšės ketino skųsti Lietuvą Strasbūrui.

Mat padori višta niekad nepadės nepadoriai brangaus kiaušinio. Pravardžiuoti jas dedeklėm – garbės ir orumo įžeidimas.

Tada pagalvojau: o kodėl mes visi negalėtume žiest?

Laukiam, kol valdžia atveš ir išvers prie durų priekabą molio.

Aiškinu: svarbu, kas žmogaus galvoj. Jei ten daug vandens, mėnulis sukelia potvynius.

Panašu, kad labiausiai mėnulis veikia politikus. Paveikti politikai ima veikt Lietuvoj…

Užtat viskas čia – kaip po cunamio.

Tik kažin ar tie, besijuokiantys, patys sugebėtų įkrist?

Išlipate iš barščių dar labiau pasitikintys savimi.