Sėdėjau ant Vezuvijaus krašto, žiovavau ir mėčiau nuorūkas į kraterį.
- Kada išsiverš? – paklausiau.
- Rytoj, – atsakė Pontijus Pilotas. – Dvyliktą nulis nulis.
- Už kiek parduodat?
Jis skėstelėjo rankom.
- Tai mūsų strateginis objektas. Niekam neparduodam! Ir kam gi jums?
- Ogi pastatysiu kieme. Sueis giminės… Skaityti tęsinį…
Yra nuomonė, kad reikia formuoti Lietuvos įvaizdį. Kodėl?
Ogi todėl, kad manoma, jog europiečiai tokie pat kvaili kaip ir lietuviai. Atseit pirma įkišim pro plyšį jiems savo įvaizdį, o kai pravers duris – ir su visu vaizdu įlįsim.
Aš gi manau: tokie triukai tik žemina mus.
…Rekonstrukcijos ir plėtros reikalais atvykęs į Londoną, apsistojau pas Hamperdinkus – Angelę ir Engelbertą. Rūškanus angliškus vakarus leidom bibliotekoj: Engelbertas įnikęs enciklopedijon, Angelė studijuoja baltų kultūrą, aš mėtau į židinį trotilo briketus. Skaityti tęsinį…
Sakot: neprabėgs nė tūkstantmetis, o būsim lygūs net prieš įstatymą.
Aš sakau: tiek neužtruks. Jau ir šiandien pasitaiko situacijų, kai tampam lygūs.
…Skridom tada virš Amsterdamo. Staiga atsivėrė slaptosios durys ir įėjo lėktuvo vadas. Buvo susijaudinęs, grąžė rankas ir žvelgdamas į mėnulį tarė:
- Jei norėsiu, padarysiu taip, kad lėktuvas tėkšis į žemę.
- Nedaryk! – šaukėm.
- O kas man už tai bus?
- Pinigų duosim!
- O man gal ne pinigai svarbu.
Moterys siūlė ką turinčios brangiausio. Vyrai – įstatymų paketą ir teisę dusyk per metus pasakyt kalbą JT asamblėjoje. Skaityti tęsinį…
Esu pirmas vyras valstybėje.
Galiu patarti vienaip, bet galiu ir antraip. O kartais tik prisisemiu pilną burną vandens ir apipurškiu ambasadorius.
Turėdamas šitokią galią vis dėlto likau toks pat jautrus kaip anuomet, kai darbavaus eiliniu vyru. Jei manęs neklauso, įsižeidžiu, pasipučiu ir tyliu. Jo Ekscelencija sėdi sumišęs, jo paloviniai slankioja ant pirštų galų. Vakarop ima drebėti ir skeldėti valstybė.
Tada jie ateina pas mane su maišais, puola ant kelių ir meldžia atleidimo.
Ir aš atleidžiu. Nesu piktavalis. Patariu visiems pavalgyt ir eiti gult.
Ir kai Tėvynę užkloja skylėta dangaus skranda, kai visi jau seniai miega, aš vis dar budžiu. Ir mąstau apie Lietuvos viziją. Kur mums, lietuviams, tokį daiktą gaut? Kiek tatai galėtų kaštuot? Ir išvis – kas ana yr?
Deja, patarėjui nėra kas pataria. Virš patarėjo – tiktai dangus.
Norėčiau papasakot apie liepos 3-iąją:
Graži buvo diena!
Antradienis.
Liks tolimas mėlynas lankas
Kitokios sapnuotos Tėvynės…
Pamirš mane kelias ir rankos,
Pamirš kelio dulkės auksinės.
Ir nieks nepasiūlys: „Būk sveikas!..”
Ramu bus. Tik truputį keista,
Kad nieko jau laukt nebereikia -
Nebent Paskutiniojo teismo…
Gal kas nors kada nors pakartos mano taurę,
Kaip būtasis dažninis ruduo sau lapus pakartoja…
Mano molį ir žvyrą… Ir senąją šiaurę…
Lapai spalio spalvos – kaip ir man – kris po kojom.
Gal kas nors pakartos ir meilę mano,
Nors vaidenosi man – tai nepakartojama…
Bet jau kitas piemuo baltus debesis gano
Ir narsuoliai kiti puola mūšio nevertą troją…
Ak, nežinau, ką man daryt, kad būčiau šiuolaikinis? -
„Kada gi baigsis šie laikai?!” – šaukiu aš nusiminęs.
Tai bėdos!
Bet vienąsyk, pavasarį, paspaudęs Enter drąsiai
Aš įėjau kiton erdvėn slapčiom it paparaciai -
Ak, dyvai! Skaityti tęsinį…
Ritasi kaip keturi laikai,
Ritasi kaip riksmas – niekados
O pakalnėj juodos avys – tai,
Ką ganei tiek metų be naudos.
Ak, ir kam statai tu kelio ženklus?
- Ritasi be kelio – nepastvert…
Kas gi pasakys – sunkus ar lengvas? -
Aš gyvenimo nemoku svert. Skaityti tęsinį…
Seniai tu teisybę kalbi,
Kad metas į didelį kelią…
Gyvenimas stovi kaip by
dermejerio stiliaus spintelė.
Ne mano čia naktys ir dienos -
Išneša laikas tėvynę…
Mečiau aš rūkyt Atėnuos -
Mesiu ir gert Pekyne. Skaityti tęsinį…
Loading ...