Ar tiesa, kad gyventi gerai bus privaloma?
balandis 1, 2015 11:11 am ProzaEuraziniai pagerinimai
– Ar Lietuvą imsim šiemet? – smalsauja maršalas Tuchačevskis.
Rusų caras skėsčioja rankom.
– Dar nenusprendžiau.
– Ko laukt? – stebisi maršalas. – Keliai ten sutvarkyti, euras įvestas. Juokas tik – rusą įvest.
– Aš ir noriu, kad visi ruso lauktų juokdamiesi, – aiškina caras. – Noriu, kad visi šnekėtų: prasideda naujas, daugsyk gražesnis etapas…
– Pakraščiuos žmonės tamsūs, – guodžia maršalas.
– Užtat ir delsiu. Pirmiau reikia išaiškinti žmonėms ruso įvedimo naudą, pripratinti žmones prie ruso.
– Anie sako: sunku priprast. Vyresniems, aišku, lengviau. Bet jaunimas labai išlepęs.
Susinervinęs caras žengia per Kremlių. Maršalas gi skaičiuoja:
– Jei lietuviai būtų keičiami į rusus santykiu: 1:3,45… Aš manau, tai protingas kursas.
– Kažin, – dūsauja caras. – Juk tokiu kursu lietuvis buvo keičiamas keturiasdešimtaisiais ir po karo. Bet viskas baigėsi ruso išvedimu. Todėl aš manau: jeigu jau keist – tai iškart visus. Viens prie vieno.
Maršalas kaukšteli kulnais.
– Ar senąją fauną įsakysit sunaikint?
Caras purto galvą.
– Šiandien kitos technologijos. Visut visas atliekas galima perdirbt ir vėl protingai panaudot. Tegu lietuviai kuria nepriklausomą Lietuvos valstybę tundroj. Tegu ten įsisavina Europos lėšas, kelius nutiesia, eurą įsiveda… Tada mes tokią Lietuvą vėl pasiimam sau, lietuvius perkeliam dar toliau, ir jie vėl kuria… Sibiras platus.
– Ar įsakysit visas Baltijos šalis perkelt?
– Taip aniems būtų smagiau. Prie Barenco sesės trys…
– Išsikvies tave Merkel ant kilimo, – juokiasi Tuchačevskis.
– Olandas kelnes numaus, – juokiasi ir caras.
– Čiaukšt pačiaukšt diržiuku per užpakalį… – maršalas net springsta iš juoko.
– Taip ir reiktų, – surimtėjęs sako caras. – Bet anie draudžia fizines bausmes. Atseit jei neklaužadą lupsi, tai psichiką jam sužalosi.
– Gal taip ir būtų?
– O man regis – gavęs į kailį, pasitaisyčiau.
– Bet kam to reik? Tu mums ir toks gražus!
– Žinau… Ir, po teisybei, nebenoriu aš ton Europon… Aš gi matau, kaip į mane pasaulio lyderiai žiūri… Tarpusavy runkeliu vadina.
– Taip ir atrodai, – guodžia maršalas. – Vėpsai iš padilbų…
– Vis tiek nemalonu… Anąsyk nugirdau, vienas net sakė, kad aš maišu trenktas.
– Šlapiu maišu?
– Kad ne viską suprantu angliškai.
– Niekas tavęs Kremliuj netranko maišu.
– Ir man taip atrodo.
Caras susimąstęs žvelgia priekin.
– Ten, už Uralo, daug šalių tilptų… Nebūtinai gi Europa turi būti Europoj. Lai šiaurėj kuria eurozoną, kur tilptų visi eurozekai. O Spanija, Cūzija ir kitos šiltos vietos liks mums kaip vasarnamiai.
– Gerai sugalvojai. Pirmyn!
Ir jie nueina atgal…
Vietiniai pagerėjimai
Broliai Baltaragis ir Juodnugaris buvo smulkieji ūkininkai, arė nuo aušros iki sutemų, bet nieko neturėjo.
– Ne kožnam pavyksta taip susitvarkyt, – juokėsi Baltaragis.
O va trečias brolis Baltaduonis turėjo tiek, kad jo valdos jungė Europą su Azija, o vandenis su mėnesiu. Baltaduonio vaikai Harvarde ir Oksforde mokėsi plėšti žmones, ir tėvas džiaugėsi galėsiąs greit pailsėt. Broliams jis nedavė nieko, tik į kailį, kai šie ateidavo laimės prašyt. Todėl visuomenėj nuolat atsistatydavo pusiausvyra.
– Iš kur tie pinigai atsiranda? – mąstė Juodnugaris. – Kiti, girdėjau, iš kojinių traukia… Bet aš ten nieko nerandu.
Baltaragis lengvai išaiškino šį mįslingą reiškinį:
– Taip yra todėl, kad tavo kojinės kiauros.
– Tai ką šiandien šeimynai duot?
– Duokim garo!
– Kad ne penktadienis.
– Aš saviškiams kasdien duodu…
Svyruodami broliai nuėjo pakalnėn… Baltaragis mąstė:
– Kai penkiais eurais pensijas pakels… Kur pinigus dėsma?
– Aš tai į banką pasidėsiu, – pūtėsi Juodnugaris. – Tegul auga.
– O aš prabangos prekių prisipirksiu.
– A kas tas yr?
– A nežinau. Bet šūktelsiu krautuvėj: duokit man prabangos prekę. Pačią geriausią!
– A kur aną kišt?
– Gal troboj tilps. O jei labai didelė – kieme pastatysiu. Kas iš to, kad tu savo pinigus banke auginsi? Kai užaugs, tai ir ten nebetilps. Va, tada bus vargas, kai nebežinosi, kur padėt.
– Tai kodėl jie kelia gerovę? – šaukė Juodnugaris. – Kodėl nesirūpina žmogumi?
– Šiaip jau rūpinasi, – užstojo valdžią Baltaragis. – Bet gal čia politiniai žaidimai.
– Jie žaidžia, o mes pralaimim.
Brolis purtė galvą.
– Jei nežaistų, visai išnyktume. Juk esam tik šaškės, kurias anie stumdo. Nei mes balso turim, nei paeit patys galim.
– Aš galiu! – kratė barzdą Juodnugaris.
– Lig šikinyko, – nustatė Baltaragis.
– Aš Auropon atėjau!
– Bet ir ten šikinyke sėdi.
Juodnugaris tąsyk nieko nebeatsakė.
Bet sėdėdamas pats sau galvojo, kad tai vis tiek jau kitoks sėdėjimas.
Žmonės ir žygiai
Kaimynas išėjo į pensiją, ir niekas daugiau jo nematė.
Nekeista. Išeit į pensiją nūnai buvo rimtas žygis, kuriam ne kiekvienas ryždavosi. Net pagyvenę lietuviai nebesvajojo tapti pensininkais, kaip, sako, buvę anais laikais. Dabar visi kabinosi į gyvenimą, užtat gyvenimas, apkibęs tokiais pūzrais, slinko iš lėto ir negerėdamas.
– Gal sugrįš taviškis, – guodžiau našlę. – Slapstosi nuo senatvės kur pas jauną paną. O gal oriai sensta kokioj rimtoj šaly…
– Petras niekada to neišmoks, – verkšleno ta.
– O kur išmokt?.. – atsidusau.
Pats gi buvau įstojęs į Trečiojo amžiaus universitetą ir supratau, kad ten nemokina ničnieko, ką rimtam pensininkui reiktų žinot: diržų veržimo, sauskelnių keitimo, griuvinėjimo meno…
Tokių absolventų joks globos namų direktorius nepasitiks išskėstom rankom.
Atmintinė veteranams
Ką tujen, seneli, vis aiškini…
Tu paaiškink, kodėl nedalyvauji dailiojo čiuožimo varžybose? Ak, niekados nestovėjai ant pačiūžų!
Bet niekados negyvenęs oriai, vis tiek užsigeidei oriai pasent…
Nieko nebus! Tam reikia visą gyvenimą ruoštis. Va bankininkai, politikai, plėšikai – anava, ką daro! Užtat ir pasens oriai.
O ką tu darei? Vis dūrei galą su galu… O reikėjo mest tą galą po galais ir pradžios ieškot.
Aišku, net pačioj pradžioj pradžios nebuvo tiek daug, kad visiems užtektų. Betgi mesdamas būtum orumą išvystęs ir nūnai, jau treneris, jaunimui aiškintum:
– Kaip gyvensi – taip pasensi.
O kokią patirtį gali perteikti tas, kuris net minimalios algos neįstengė peršokt?
Rimtos patirtys
– Bijau žmonos, – skundžiaus kiemsargiui. – Turbūt esu gėjus.
– O kaip blaivus jauties? – klausė šis.
– Tada nėmaž nebijau.
– Tu dar tebeieškai savęs, – išaiškino senis.
Paskui štai ką pridūrė:
– Kai aš buvau gėjus, man visos moterys atrodė baisios. Bet sykį išsirengiau, atsistojau priešais veidrodį ir valandą aiškinau sau: aš vyras! aš vyras!.. Ir kaip ranka nuėmė!
Labai stebėjaus ir žadėjau pats tai išbandyt.
Viskas įmanoma
Sykį atėjo pirmadienis.
– Sakiau, kad čia nebesivalkiotum, – primenu.
Man patinka šeštadieniai. Aš norėčiau, kad šeštadieniai būtų kasdien.
– Taip negali būt! Tai prieštarauja gamtos dėsniams, – aiškina žmona.
– Šeštadienis nėra gamta, – atkertu.
Aš pats gi tikrai esu gamtos dalis ir turiu dėsnius, kuriems žmona nuolat prieštarauja.
Ir jau šitiek metų…
Vadinasi, gali būti ir tai, kas prieštarauja gamtos dėsniams.
Viskas susiję
– Viskas yra iš atomų, – dėstau. – Atomas turi branduolį, sudarytą iš protonų, o apie branduolį skrieja elektronai. Todėl aš negaliu sėdėti namie. Jei sėdžiu ant kėdės, į mane skverbiasi kėdės elektronai ir aš nuolat kėdėju. Ilgai sėdėdamas išvis tapčiau kėde.
Einu pro duris.
– Ilgai būdamas su tavim, aš durnėju dėl tos pat priežasties, – paaiškinu žmonai.
Matau, ji nesuvokia. Taip yra dėl to, kad protingi elektronai daugsyk sunkesni, skrieja lėčiau ir jiems sunkiau prasiskverbt į kitą kūną.
Kitaip nė nepaaiškinsi, kodėl mes taip greit iškvaištam ir taip lėtai proto įgyjam.
Loading ...