Kas bus, jei pasaulio pabaigos nebus?
lapkritis 15, 2011 4:00 pm Proza
Padėtis
Lietuvos žmonės buvo dviejų rūšių: vieni turėjo gyvenimo būdą, o kiti gyveno būdose…
Bet kas geriau? Būko gyvenimo būdą keliskart per metus valkiojo visos vietinės televizijos, o va Bukelio būdą sykį filmavo pasiklydę japonai, tad, galimas daiktas, pademonstravo net Tekančios Saulės šaly.
– Jūs glaudžiatės šitam laikinam būste todėl, kad jūsų namus sugriovė žemės drebėjimas? – droviai linkčiodami teiravosi japonai.
– Taip, – sąžiningai atsakė Bukelis. – Tai nutiko prieš dvidešimt metų.
– Jūsų daiktus turbūt cunamis nusinešė?
– Taigi, – pritarė Bukelis. – Pas mus jie viską neša.
– Kaip manote, kada jūsų gyvenimas grįš į normalias vėžes?
Bukelis nesuprato klausimo, todėl išraudęs tik pats palinkčiojo ir nudūlino savo būdon, kur televizorius kaip sykis rodė Būko gyvenimo būdą.
Būkas važinėjo motociklu viršum vandens, skraidė oru, šėrė plėšrią barakudą, – žodžiu, darė viską, kas nežmoniška, ko gyvenime nereikia.
„Vargšas, – mintijo Bukelis. – Jis priverstas šitaip elgtis dėl to, kad mūsų televizijos turėtų ką rodyt.”
Susigraudinęs išmetė televizorių pro langą.
Mat nežinojo: pasaulis jau tiek pasivystęs nežmoniška kryptimi, kad nebe žmogaus jėgoms ką pakeist…
Likimai
1.
Rytais Būkas apžvelgdavo teritoriją: „Anava, kiek turiu žemės! O kas iš to?”
Nesyk buvo kilusi mintis prieit prie simpatiškos ponios, prisipažint:
– Esu žemgrobys.
Bet vis nedrįso. Žinojo, kad po tokių žodžių dažna eitų su juo į jo žemės kraštą. Bet Būkas tai negalėtų tokios gerbt!
O jei išgirdusi nusigręš? Kaip tokią mylėtų!.. Tik kam anai žemgrobys?
„Kiti aria, sėja, o aš grobiu. Koks esu menkas!” – ūdijo save.
Bet pamatys kur žemės – ir negali ramiai praeit. Labiausiai jį traukė purvas. Žvyro nevertino, o į molį išvis nežiūrėjo. Kabino purvą saujom ir kimšo į kišenes. Bet kartais parsinešdavo ir kepurėj.
Krūvos žemių stūksojo prie jo trobos.
O laimė? Kur jinai?..
„Mest visa tai… Būt paprastu žemdirbiu”, – nesyk pasvajodavo Būkas.
Svajoti – lengva…
2.
– Mano kaimynas – žemgrobys! – giriasi Bukelis. – Aš jam sakau: „labą dieną”, o jis man…
– „Galvą nutrauksiu!” – blykšta žmonės.
– O jis man: „labas”.
– Negali būt!
– Žemgrobiai paprasti… Nuo žmogaus neatskirtum, – aiškina Bukelis.
Kas patikės…
3.
Būkas griūva kniūbsčias ir apkabina savo žemę, rėkdamas: „O, žeme!..”
Buvo taip matęs filme. Filmas jam patiko. Bet pačiam griuvinėti… Kas iš to?
„Žemė aplaistyta krauju ir ašarom, – topteli. – O kaimynas tai bus ir apmy…”
Atsikėlęs nupurškia žemę losjonais ir vėl griūva. Tas pats…
Kitąsyk Būkas įlenda į žemę, tik nosis kyšo.
Smagu! Bet paskui vėl kyla klausimas: o kas iš to?
Ateina Bukelis, patrepsi prie galvos ir sako:
– Labą dieną.
– Labas, – atsako Būkas.
Bukelis nueina švytėdamas.
„Kiek nedaug žmogui reik, – pavydžiai mąsto Būkas. – Kad aš mokėčiau taip gyvent…”
Kas beišmokys…
Bukelis atranda šviesą
Būkas skundėsi:
– Kiekvienam teko regėt varguolių, kurie, suvalgę devynias ropes, išdidžiai atstumia dešimtą. Atseit aš jau sotus…
O kas matė turtuolį, kuris atstumtų devyniasdešimt devintą milijoną ir tartų sau: „Stop! Aš jau turtingas. Daugiau nebeturtėsiu.” O kuris savanoriškai imtų vargšėti, laikytis skurdo dietos? Kur ten!
Štai man jau tvoros plyšta ir visureigiai virsta iš kiemo, o aš vis tiek žemę grobiu ir prekybos tinklus plečiu. Užtat reikalingi rimti sprendimai. Yra skurdo riba, turi būti ir turto riba.
– Bet mes štai metų metais gyvenam žemiau skurdo ribos, – guodė Bukelis. – Tai gal įmanoma gyvaliot ir aukščiau turto ribos? Aišku, tai nežmoniška. Bet žmonės viską gali.
Tik Maximai už minimalią algą neįmanoma vadovaut. Andai vienas skrandį susimažino. Ir kas jį bematė? Pasilpusį pirkėjai suėdė. O jei visus šitaip… Kur, anuos suėdę, ėdalo begausim?
Tegu viskas lieka, kaip buvę, nes geriau būti nebegali.
Bukelis atsiranda iš naujo
Bukelis kalbėjo čiabuviams:
– Rytą, vos pramerkęs akis, laukiu: tuoj ims griūti visokios nelaimės. Smagu, kai yra ko laukt! Ir vis tiek kartais kyla paikas noras gyvenimą pakeist…
– Eisiu laimės ieškot, – tariau.
– Eik, – atsiliepė žmona. – Bet žinok: visokie perėjūnai, išmaišę pasaulį, supranta, kad laimė – namuose.
– Oho! – stebėjaus. – Gal ir man taip nutiks… Bet kaip laimė galėtų namie atsirast? Kas tai turėtų būt?
– Mylimas žmogus, – tyliai tarė žmona.
– Tu man visados draudei į namus moteris vedžiotis! – sušukau. – O kai manęs čia nebus, anos tikrai baiminsis užsukt.
Trenkiau durim…
…O už durų plytėjo išorė: į vakarus driekėsi ilgumos, į šiaurę – platumos. Pasigailėjau nepaėmęs televizoriaus – galėčiau orientuotis pagal žvaigždes ir tiksliai žinočiau, kur esu. Dabar gi teko orientuotis pagal savo trobą, nuo kurios buvau nutolęs kiek mažiau nei per akmens metimą.
Taip sprendžiau iš to, kad namiškiai slėpėsi už durų.
Negalėdamas paleist iš akių trobos, į priekį ėjau atbulas.
– Taip ir atsiradau čia, – pabaigė Bukelis.
Visi labai stebėjosi.
Netektys
Bukelis jau taikėsi pjaut dirbtinį zuikį, kai staiga vidun įžengė Būkas ir pranešė:
– Rytoj ateina ruduo!
– Pas jus? – pašoko Bukelienė. – Kaip įdomu!
– O pas mus vakar sekmadienis buvo… – dirbtinai žvaliai gyrėsi Bukelis.
Susižvelgė su žmona, ir abu pagalvojo: kas jau tas sekmadienis…
– Ar ilgam ateina? – domėjosi Bukelienė.
– Dar neaišku, – atsakė Būkas. – Bet iki žiemos turėtų pabūt.
Visi nutilo.
– Pas jus labai lėtai slenka valandos, – priekaištavo Būkas.
– Grindys neišvaškuotos, – teisinosi Bukelis.
– Sykį pusvalandis labai greit prabėgo, – priminė Bukelienė. – Kada tai buvo…
– Užpernai. Galėtų dabar koks prabėgt…
– Padoriuose namuose pusvalandžių nė nebūna, – padarė pastabą Būkas.
Bukelienė jau kels prie akių skarelę… Bet kaip sykis ėmė lyti, ir nebeliko prasmės verkt.
– Kas naujo Kinijoj? – klausė Bukelis.
– Nieko, – atsakė Būkas.
– O šiam pasauly? – teiravosi Bukelienė. – Yra toksai pasaulis, ar tai tik sapnas?
Vėl visi nutilo.
– Nesimezga pokalbis, – raukėsi Būkas.
– Todėl, kad oras išretėjęs, – aiškino Bukelis. – Mes kvėpuojam…
– Pas jus niekad nesimezga, – piktinosi Būkas. – O va Bukeliūnas visados turi ką pasakyt.
– Mes irgi turim, – įsižeidė moteris. – Bet juodai dienai taupom.
– O kada pas jus juodos?
– Antradieniais ir ketvirtadieniais. Taip pat neporinėm dienom.
– O pas Bukeliūną išvis juodų nebūna.
Visi nutilo trečiąsyk.
– Jei pokalbis nutrūksta tris kartus, svečias privalo išeit, – priminė Bukelis.
– Tai Suomijoj, – patikslino Būkas. – Nes ten rimti pokalbiai.
– Norėčiau ir aš kada nors rimtą pokalbį palaikyt… – išraudo Bukelienė.
– Ne prie svetimų! – subarė Bukelis.
– Mūsų platumose galima kalbėtis ir neturint ką pasakyti, – priminė Būkas.
Bukelienė paleido netikrą zuikį, ir tas palindo po lova. O Bukelis net nuo suolo nukrito.
– Kaip šitaip gali būt? – šaukė per kits kitą. – Kaip tokį pokalbį pradėt?
– Būna, kad iš tolo pradeda, – pasakojo Būkas. – Rečiau – nuo pradžių. O dažniausiai triskart per dieną apie nieką šnekasi.
– Prieš valgį?
– Nesvarbu.
– Bet ką gi apie nieką galima pasakyt?
– Viską!
– O mes apie nieką nemokam kalbėt, – apsiverkė Bukelienė.
– Todėl, kad mes nieko neturim, – ramino Bukelis.
– Jūs inteligentai, – išaiškino Būkas.
Netikras zuikis krimstelėjo jam į koją.
Būkas įsižeidė ir išėjo pas Bukeliūną.
Rūpesčiai
Bukelis skundėsi:
– Visi žino, kad kitąmet bus pasaulio pabaiga. Tačiau nėra jokios papildomos informacijos. Ar tai bus darbo, ar poilsio diena? Ar vyks kokios akcijos, išpardavimai? Pagaliau – kaip tai nutiks: ar žemės rutulys sprogs, ar dujom nuodys…
– O koks tau skirtumas? – klausė Būkas.
– Jei sprogs… Gal nebūtina puoštis naujais rūbais? O jei cikloną paleis… Gražu, jei ponios – baltom sukniom, ponai – juodais smokingais. Iš vakaro nevalgyt, kad oro nepagadintume…
– Bus blogas oras – pabaigą į kitą dieną perkels.
– Bet reiktų jau dabar ruoštis. Toks įvykis ne kasmet. Gal suvienytų labiau nei krepšinis? O gal net visas pasaulis apsikabintų…
– Kas tam pasauliui rūp? – Būkas numojo ranka – Juk pasaulio pabaiga tik Lietuvoj bus.
– Ot, nepagalvojau…
– Blogiau nebus.
– Tada gerai.
– Išslaptinus dokumentus rasta įrodymų, kad pasaulio pabaiga pas mus prasidėjo prieš dvidešimt metų ir tęsis dar antra tiek…
– Eik tu sau…
Nuėjo ir ištirpo rūke…
Loading ...