30-ųjų prisiminimai apie vienuoliktuosius
rugpjūtis 23, 2011 12:55 pm Proza
Vienuoliktųjų žygiai
Kur benueičiau, jaunimas vis prašo:
– Papasakok, dėde, apie Didžiąją Vienuoliktųjų Kampaniją.
Aš dėl akių kiek pasimaivau. Atseit nieko ten tokio… Mumis dėti ir jūs… Bet, aišku, imu pasakot:
– Tą vasarą visi tikėjomės, kad Lietuva paskelbs karą Austrijai, Vengrijai, Rusijai ir net Vokietijai, nes ta irgi keliaklupsčiavo… Bet kur tau! Valdžiavyriai tik kalbas varinėjo ir popiergalius siuntinėjo. Neapsikentęs užlipau ant stogo ir šūktelėjau kaimynams:
– Reikia, vyrai, patiems kilt!
– Ar įveiksim? – klausė kiemsargis.
– Europa ištižus. O Rusiją išmaniaisiais telefonais užmėtysim. Kol ruskeliai susiprotės, kaip tie veikia… Apsidirbę Europoj, jau prie Maskvos stovėsim. Nors ko ten stovėt? Paimsim „Gazpromą” ir užsuksim čiaupus.
Paskui mano pozicija dar sugriežtėjo.
– Visai Europai užsukt!
– Gal negražu? – svarstė kaimynai.
– Atsikvošėkit! – šaukiau. – Bene į grožio konkursą einam?..
………………………….
…Iš visų kaimų ir miestų kilo ir sykiu su mumis ėjo bedarbiai, elgetos, išlaikytiniai… Su lazdom, terbom, kryžiais… Jaunesnės kartos pensininkai traukė „Ant kalno mūrai”, o vyresniųjų sparnas – „Marija…” Vyslą forsavo daugiatūkstantinės kolonos. Tiesa, nemaža dalis pavargėlių prigulė dugne… Europa buvo be sienų, tad silpnaregiai sunkiai orientavosi ir nuolat pasiklysdavo.
Gretos retėjo, bet vis tiek atkakliai slinkom pirmyn.
– Lietuviai Austrijon eina, – baugiai kuždėjosi NATO generolai. – Reikia kažką daryt…
– Ką tokiai galybei padarysi…
Tikrai! NATO ginkluotė nebuvo pritaikyta karui su klipatom. Nė vienas generolas nedrįso duot įsakymo aviacijos antskrydžiams, tankų atakoms… Juolab kad mus palaikė visos Trečiojo pasaulio šalys.
Kol kariškiai tarėsi, mes ėjom… Ir sykį, išgirdę „Anoj pusėj dunojėlio…”, supratom, kad pasiekėm tikslą.
– Išlįskit, austrijokai! – suriko kiemsargis.
Tie išlindo iš savo filharmonijų su smuikais ir violončelėm.
– Austrais esate jūs gimę, – aiškinau. – Tą garbę gavote užgimę, o leidote jai pražūt.
– Kokia gėda! – šaukė tie. – Dabar tik supratom!..
– Turėsit visi keliaut Ispanijon ir dešimt metų mandarinus ten skint, – nurodžiau.
Austrai labai džiaugėsi taip lengvai išsisukę.
Išsigandę maskvėnai atsiuntė derybininkus. Šie prašė taikos ir žadėjo atiduoti visus rusus, kokių tik mums reikia.
Mes gi jau buvom pamiršę, dėl ko ėjom, ir tai šiek tiek apsunkino derybas.
– Kam mums tie rusai! – spjaudėsi kiemsargis.
– Moteris gal ir galėtume paimt, – nelabai tvirtai sakė senelis Zebediejus.
Laimė, pagaliau atsirado Lenkijoj pasiklydęs Zuokas ir pareikalavo devynių vagonų saulėgrąžų – kompensacijos už patirtą žalą.
Buvom tiek įsismaginę, kad grįždami dar visas pasimaišiusias W perskėlėm pusiau…
Vienuoliktųjų darbai
Anuomet pats dirbau surašinėtoju, tad puikiai žinau, kaip atsirado tie trokštami trys milijonai.
Tik neieškokim sąmokslo teorijų! Supraskim, kad surašinėtojas – paprastas žmogus. Va, jei surašinėtų nepaprastieji, visokie valdininkai, tai gal nė trijų tūkstančių nebūtų radę. Valdžios įstaigose žmogus seniai nurašytas.
Ogi paprastas rašo ne ranka, o širdimi, regi sielos akimis. Įeidamas – vieną, išeidamas – du. Ir nebūtinai dėl to, kad privaišina. Kas be ko, būna, pasitaikė… Bet tai kilstelėjo skaičių vos vienu kitu šimtu tūkstančių.
Yra daugybė natūraliai susidvejinusių asmenybių. Ir anaiptol ne beprotnamiuose. Jei vyras namie – šioks, darbe – anoks, o policijai žinomas kaip visai kitas asmuo? Kelis užrašyt?
Jei lietuvis piktas, surūgęs – išvis neįtraukdavau į sąrašus. Užtat malonaus būdo žmones įrašydavau devynis kartus.
Daugelyje šeimų pilnateisis ar netgi daugiau nei pilnateisis narys – keturkojis. Ir su puikiausiais dokumentais! Kaip tuomet elgtis?
O jei pats surašinėtojas pabunda vienišos surašomosios bute…
Daug ko nė negaliu skelbt.
Beje, nuoširdžiai triūsęs Lietuvai, pamiršau prie Lietuvos save pridėt. Taigi tikrasis skaičius dar didesnis.
Kažkas paskleidė gandus, neva amžiaus vidury mūsiškių liksią tik pustrečio milijono. Paistalai! Pastačius tris atomines! Sparčiau veisias ne vien grybai. Gal net išsivystys lietuvis su trim galvom! O kaip tada skaičiuosim?
Vienuoliktųjų vargai
Sanatorijoj sprogo televizorius.
Pabundu persmelktas nerimo. Visa ilga diena prieš akis…
„Tik nepasiduok panikai! – įtikinėju save. – Tu stiprus!”
O gatvėm jau žengia minios: mieguistos moterys, vaikai… Net vyrai!.. Ir aš dūlinu sykiu su visais. Kepina saulė. Sunku… Bet štai ir tikslas!
Įbrendu į vandenį. Paskui atsigulu ant smėlio. Vėl įbrendu. Vėl atsigulu. Vėl…
Nieko čia baisaus. Bet kaip lėtai slenka valandos…
Sučirškia žadintuvas. Penkios! Lengviau atsikvėpęs, susirenku skudurus…
Ir staiga prisimenu: aš gi poilsiauju! Net kojas pakerta. Dirbt tereikia aštuonias valandas. O poilsiaut – šešiolika. Ir net savaitgalį. Ir šitaip vargdamas negausi nė grašio!
Vėl įbrendu. Vėl atsigulu… Ne! Aštuonių valandų poilsio – per akis. Jaučiuos visai išsunktas. Bet ką gi man daryt?
Ant dirbtinio jaučio kratosi žmogelis paklaikusiom akim. Žiūriu pasibaisėjęs. Nejau ir aš toks tapsiu?..
Bet jei stengsiuos nepersipoilsiaut… Jei iš lėto…
O žmogelis tai kažkur matytas…
– Bene Maironis būsi?
– Tas pats.
Aišku, teiraujuos to, kas labiausiai rūpi:
– Ar tokią Lietuvą įsivaizdavot?
– Kur jau ten tokią…
– Va, va! – šūkauju. – Visiems perduosiu tuos žodžius…
– Viskas nepalyginti geriau, nei aš pajėgiau įsivaizduot, – tęsia jis. – Nei tokio jaučio anuomet nebuvo… O jau kiek kitokių išmanių daikčiukų!..
– Ve ve… – vėpčioju. – Bet negi tai svarbu?
– O kas tau svarbu?
– Na… Dvasiniai dalykai…
– Kam tie dvasiniai… Būčiau aš andai galėjęs prie intarnieto prisijungt!..
Dainius apsiverkia, supyksta ir išnyksta.
Vienuoliktųjų iškrypimai
– Jūs kortele mokėsite?
– Kortele.
– Bet čia nėr pinigų!
– Užtat ir atsiskaitau kortele.
– Su šita kortele nieko nebus.
– Aš turiu kitų kortelių. Tik pažiūrėkit, kokie riesti krašteliai, koks puikus kartonas…
Pats iškarpiau! Imkit tris. Žmonai parnešit. Vaikams… Ak, vaikai… Aš tikiu, kad jie kitaip gyvens…
Mes gi jau du dešimtmečius nepriklausomi, o net maistas su kortelėm…
– Mokėkit grynais pinigais.
– Ar pinigai gali gryni būt? Nebent pas kleboną…
– Palikit vežimėlį!
– Atseit ir su kortelėm jau niekur nebenuvažiuosi!…
Nusispjoviau ir išėjau pėsčias.
Vienuoliktųjų asmenybės
1.
Senelis Rėmelis skundėsi:
– Atsigręžęs matau, kad daug mažiau galėjau padaryt. O vis dirbau, dirbau…
– Kvailys! – pritarėm.
Protingas džiaugiasi tuom, kas yra, ir nieko nedaro.
2.
– Parodysiu jums viso savo gyvenimo darbą, – tarė senelis Dūmelis.
– Kam mums reik? – raukėmės.
Dūmelis nusivedė mus į daržinę ir parodė tą daiktą.
– Ir kam jis reikalingas? – klausėm.
– Niekam. Ničniekam!
Dabar jau su pagarba žvelgėm į tą gudrų senį.
3.
– Aš pasiekiau nušvitimą! – gyrėsi senelis Rėmelis.
– Na? – suklusom.
– Viskas kaip buvę.
– Tai kam siekt reikėjo?
Senelis sumišęs traukėsi į tamsią kertę.
Bet mes nemušėm. Žinojom gi, kad tokiam amžiuj ne kažin ką bepasieksi.
4.
– Ar aš liksiu jūsų atminty? – klausė senelis Dūmelis.
– Nusiramink, – juokėmės. – Tikrai neliksi.
– Žmogui išėjus lieka tuštuma, – dar patikslino Zuokas.
– Bet gal mano darbai išliks? – nuogąstavo Dūmelis.
– Taigi nieko nepadarei, – guodėm.
Dūmelis patenkintas atgulė ant lentos. Tokį ten ir palikom – su šypsena veide.
5.
– Aš ir išėjęs visados būsiu su jumis, – žadėjo senelis Rėmelis.
– Nė nebandyk! – šaukėm. – Iškrypęs perdyla! Sėdėk sau rojuj ir snausk.
– O jei televizoriaus ten nebus?
– Kur tau nebus tokioj vietoj!
Anas kiek apsiramino, ėmė rečiau kvėpuoti…
Bet išėjo vis viena šiek tiek nepatenkintas.
Loading ...