Kas bus, jei vasara baigsis rudenį?
liepa 4, 2011 3:02 pm ProzaTą vasarą…
Kaip šiandien prisimenu… Buvo šiltas birželio vakaras. Išsirengęs sėdėjau verandoj ir skaičiau knygą „Nusikaltimas ir bausmė”. Ūmai aštrus skausmas nudiegė kairę ranką. Nevalingai mostelėjau dešine ir pažvelgiau ton vieton. Dabar jau nudiegė širdį…
Ant alkūnės aukštielninkas drybsojo uodas.
O kraujo!.. Knyga išslydo iš rankų, netekau sąmonės…
Kai atsipeikėjau, leidos saulė, pakilęs vėjas ūžė medžių viršūnėse, kažkur toli neramiai klykavo paukštis… Kas dabar bus?
Už žiaurų elgesį su gyvūnais gresia didelės piniginės baudos, viešieji plakimai ir laisvės atėmimas iki dešimt… Bet anas pirmas! Aš tik gyniaus. Peržengiau būtinosios ginties ribas? Galiu būti apkaltintas nužudymu dėl neatsargumo. Laikysiuos versijos: tris kartus nupūčiau, taigi įspėjau, ir tik tada, kai šis vis tiek nesiliovė, panaudojau delną. Dar nežinia, ar tai uodo, ar mano kraujas, kurio anas prisiputęs…
Kaip įrodysiu? Kur liudininkai?
Reikia gero advokato… Kiek tokiam pinigo teks paklot!
Prisivertęs darsyk nužvelgiau kūną… Uodas vis dar stireno kojelėm – skubiai operavus gal ir pavyktų išgelbėt… Reikia skambint greitajai, o kol kas privalau pats suteikti pirmąją pagalbą, dirbtinį kvėpavimą padaryt…
Bet aš nemoku!
O gal paslėpt kūną ir niekas nieko nesužinos…
Ko gi kaimynas už tvoros taip spokso?
– Geras oras, – vyptelėjau.
– O man ir blogas gerai! – atrėžė tas. – Įsigijęs „Fielman” akinius, nemokamai gaunu rėmelius, drabužius, maistą, būstą, ramentus ir vežimėlį. Jaučiuosi puikiai net žiemą!
– Pro tokius turbūt toli matyti…
– Galiu įžvelgt uodą net už penkių kilometrų. Niekas nepasislėps!
– Niekas ir nesislepia, – vepėjau. – Ko gi slėptis?
– Girdėjau įtartiną garsą: plekšt!
– Tai aš knygą užverčiau.
– Tada būtų: pokšt!
– Jei knyga humoristinė. O rimta – plekšt!
– Pokšt!
– Jums grybas ausyje! – sušukau.
– O, ne! – atkirto jis. – Tai naujausias išmanusis klausos aparatas „Samsung Galaxy”. „Fielman” dovana. Girdėt už debesų uodą skrendant….
– Mėgstu techniką, – atsidusau. – Norėčiau iš arčiau apžiūrėt.
– Technika pati viską apžiūrės… – seniukas ropštėsi per tvorą. – Technikos neapgausi!
…Vidurnaktį pasibeldė kaimynė.
– Anicetas prapuolė!
– Anicetas! – krūptelėjau. – Negi visus atskiriat, vardais pavadinat? Anų gi Lietuvoj bene trys milijardai…
– Anicetas vienintelis… Mano vyras…
– Ak, vyras… Bet aš nieko nežinau!
– Mačiau, judu šnekėjotės… Paskui Anicetas perlipo tvorą… Va, Aniceto koja!
– Ponia! – raminau. – Girdėjau, kad vyrai pameta galvas… Bet koją!
– Tai medinė koja. Iš „Fielman…”
– Jei ir kitos Aniceto dalys iš medžio, tai paieškokite jo tarp jaunų obelaičių, – patariau.
Senikė nuturseno į sodą.
– Ak, Anicetas!.. Ak, išdykėlis!.. – šūkčiojo. – Medis kojon, velnias galvon… Man vasarą sode patinka… Čia tiek visokių… Ak, tai jū-ūs!..
…Rytą nuliūdęs sėdėjau verandoj. Tekėjo saulė – didelė, sunki, pilna malonės… Apšvietė vakar pamestą „Nusikaltimą ir bausmę”…
Nušvito ir galva. „Ko man liūdėt? Vienas kūnas ar trys – koks skirtumas? Pirmojo asmenybė neaiški, aniedu pensinykai – kažin, ar tai išvis nusikaltimas?
Kiaurą naktį akių nesumerkiau – ar tai man nepakankama bausmė?”
Pakėlęs knygą įkišau į drevę, kur jau dulkėjo „Už viską atsakysi”, „Kas kaltas?” ir keletas kitų.
Abejojau, ar kada nors beatsiversiu…
Didieji žygiai
Kai ateina vasara, jis įlipa į šulinį ir užsiveria dangčiu. Arba daržinėj į senus šiaudus įsirausia. Bet kiek gali slapstytis…
– Benai! – šaukia Benigna.
Žmogus net suvaitoja. Žino, kas bus.
– Plaukiam į Nidą!
Benas atsidūsta ir ima irklus… Išplaukia juodu temstant, bet kas iš to – pernakt tai nenuplauksi. O kai išaušta…
– Kur plaukiam? – šaukia pakrantėj sustoję ūkininkai.
– Į Nidą.
– Ar tik ne Benas būsi?
– Tas pats.
– Ak, tai tu čia viską pradėjai!..
Ir kad ims laidyt akmenis…
Benas užgula irklus, stengiasi plaukt upės viduriu, bet ūkininkų rankos smagios, akmenys toli skrieja… Žmona Benigna tyliai guli geležinėj dėžėj, valties dugne. Anai tai kas!.. Bet, va, jau krantas krūmais aptekęs, galės ir Benas atsikvėpt.
Deja, tuoj vėl gražus skardis, o ten pensininkų būrys.
– Kur plaukiam?
– Į Nidą.
– Benas!.. Benas!.. – girdėt riksmai.
Ir vėl akmenys… O jaunesni pensininkai net šoka su šakėm į vandenį, bando Nemuną forsuot…
Galėtų Benas ir nesakyti, kad jis Benas, galėtų pameluoti, kad Tilžėn plaukia…
Bet negali. Yra principai.
O kai vėl viską paslepia naktis, Benas žiūri į žvaigždes ir prisimena, kaip prieš daugel metų pirmą sykį plaukė į Nidą… „Prie Nemuno ky-ytas išaušo jau ry-ytas”, – dainavo lietuviai giliai iš širdies. Ant abiejų krantų! O Benas tada plaukė kažkaip savaime, be tikslo, nėmaž nenujausdamas, kokius sąjūdžius ir pervartas tatai sukels. Jeigu būtų žinojęs… Benas grikšteli dantimis. „Jokiu būdu nebūčiau plaukęs!.. O gal būčiau? Gal negalėjau neplaukt… Bet galėjau valtį pradurt… Į kitą pusę pasukt… Kažin, ar mano valia ką reiškė, ar viskas buvo nulemta?..”
Rytuos rausvėja… Benas atsidūsta ir užsimaukšlina kietą motociklininko šalmą.
Pasirinkimas
Sustojęs Kryžkalnyje mąsčiau: keliausiu prie jūros – durnas būsiu. Nenukeliavęs grįšiu į Vilnių – dar durnesnis. O jei suksiu Tauragėn arba į Šiaulius – tai visiškas durnius, nes ten man išvis nėr ką veikt.
Padėtis atrodė beviltiška.
Ir tik leidžiantis saulei prašvito galva: ogi pasiliksiu Kryžkalny! Čia gyvena tie, kurie irgi kažkada kažkur skubėjo… stabtelėjo… susimąstė…
Kai visi ims mąstyti, Kryžkalnis bus didžiausias miestas Lietuvoj.
Nelaukta šventė
Vasiliauską prižadino dūdų orkestro garsai. „Tai Lietuvoj… Ten visados permainos…” – pamanė žmogus ir apsivertė ant kito šono.
Bet paskui suprato, kad orkestras groja Kryžkalny, po jo trobelės langais. „Numiriau!” – toptelėjo mintis.
Pajutęs nepaprastą jėgų antplūdį pakilo iš lovos, apsisiautė balta paklode ir stūgaudamas ėmė šliaužioti po kambarius. Buvo smagu, bet mažai erdvės. Todėl atvėrė duris…
Ten būrėsi minia: dūdoriai, operatoriai, moterys su gėlėmis, vyrai juodais kostiumais… Vasiliauskas plastelėjo paklodės kraštais ir truputį nustebo supratęs, kad nekyla į dangų.
– Ką darote? – pagarbiai pasiteiravo solidžiausiai atrodantis ponas.
– Vaidenuosi, – Vasiliauskas gūžtelėjo pečiais. – Ką gi daugiau?..
– Paplokim! – sušuko ponas.
Sugriaudė plojimai, sublykčiojo aparatai… Ponas tarė:
– Pasistengsime neatimti daug jūsų brangaus laiko… Atvykome pranešti, kad sėkmingai išlaikėte Nepriklausomybės ir Laisvės egzaminą. Dešimt metų gyvenot iš minimalios algos, o šiandien baigiate antrą dešimtį su minimalia pensija. Mes jus seniai ir stebime, ir žinome, kad jokių papildomų pajamų neturite.
– Taip yra, – atsakė Vasiliauskas.
– Mes žinome, kiek sumokate už būstą ir vaistus, žinome, kad atėmus šią sumą iš pensijos lieka minus penkiasdešimt.
– Taigi.
– Šį likutį išleidžiate maistui ir kultūrinėms reikmėms.
– Viskas taip, – linktelėjo Vasiliauskas.
– Darsyk plojimai!
Vasiliauskui jau įgriso ir jis vis dažniau dirsčiojo į dangų, bene pamatys kokį gabrielių… Ponas gi žengė artyn ir susijaudinęs tarė:
– Man didelė garbė pranešti, kad jums suteikiamas išmaniojo senelio statusas. Taip pat rėmėjų dovanos: lazda, krepšys…
– O kur karstas? – dairėsi Vasiliauskas. – Norisi prigult… Nepratęs gi… Pirmąsyk miręs…
Bet niekas negirdėjo, nes dūdų orkestras trenkė įkvepiantį „Jūs kritot kovoj…” Moterys apipylė senelį gėlėm, pro sienos plyšius pavydžiai dirsčiojo baltarusiai ir net lenkai.
Triukšmui nutilus ponas vėl atsigręžė į Vasiliauską:
– Už didelius nuopelnus jums suteikiama teisė tokiom pat sąlygom gyventi iki pat du tūkstančiai trisdešimtųjų, idant savo akimis galėtumėte paregėti pilną Lietuvos vizijos išsiskleidimą ir sulapojimą…
Vasiliauskui pakirto kojas, gal būtų ir nugriuvęs, betgi buvo gan padžiūvęs ir neblogai laikėsi už vėjo gūsių, kuriuos kėlė dūdų muzika.
– Perteiksite patirtį jaunesniems… Kad visi išmoktų gyvent išmaniai… Žodis jums! – pabaigė ponas.
Vasiliauskas sutriko, liežuvis įstrigo burnoj, bet kai pagaliau prabilo, tai žodžiai liejosi laisvai, nes liejosi iš širdies.
– Tokias aukštumas pasiekiau todėl, kad gyvenu laisvoj šaly… Visų pirma norėčiau padėkoti Lietuvos valdžiai… Taip pat rinkėjams, kurie išrenka geriausius…
– Jūsų aplodismentai! – sužavėtas šaukė ponas. – Sau, kad žengiau…
…Kai Vasiliauskas atsitokėjo, visi jau buvo išsiskirstę, muzika išgaravus… Didelis rūpestis užgulė sielą: „Kas dabar bus?”
Bet sudavė rėmėjų lazda sau per smegenis ir žengė į krepšį.
O gal ir paims kas…
Loading ...