Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Pirmieji XXI amžiaus žygiai

Ūkininkas Vladislovas Petrarka spyrė į paminklą – šis net žagtelėjo.
Pro šalį dūlinęs ponas stvėrė ūkininką už kojos.
- Ar žinai, nevala, kad tai mūsų didysis kunigaikštis?
- O pats žinai, kiek šitas aplamis žmonių nugalabijo? – savo ruožtu paklausė Petrarka. – Net savo tikrą brolį…
- Žinau, kaipgi! – oriai atsakė jam ponas. – Tokie laikai buvo. Lietuvos žemes reikėjo suvienyt, prieš kryžiokų, maskolių ordas atsilaikyt…
- Ar tik nebūsi tamstelė prociesorius Bumblauckis? – pašaipiai klausė Petrarka.
- Turiu garbės, – nusilenkė šis. — Paprašyčiau, gerbiamasai, daugiau nespardyt mūsų didvyrių.
Kunigaikštis stenėdamas pasikreipė jo pusėn ir atidavė pagarbą.
- Kam didvyris, o kam galvažudys! – atšovė Petrarka. – Mieste prie Nevėžio tokių ant kiekvieno kampo gali rast.
Kunigaikštis pametė kardą, užsidengė rankom veidą ir gailiai pravirko.
- Liaukis, Petrarka! – Bumblauckis pakėlęs užsimojo kardu.
Ūkininkas atėmė kardą, perlaužė pusiau ir sviedė į krūmus. Ir tą pačią dieną, palikęs sostinę, į gimtą sodžių grįžo.
Antstolis Aristotelis Petryla vėl buvo nugriovęs pusę trobos, bet ūkininkas tik nusispjovė. Kiek Petryla nugriaudavo iš rytinės pusės, tiek Petrarka atstatydavo iš vakarinės. Taip trobelė vis šliaužė į vakarus ir tai teikė vilties.
Sriūbtelėjęs gėlo vandens iš kaliošo – indus antstolis irgi buvo išnešęs – išėjo ūkį apžvelgt.
Stabtelėjo ant kalnelio. Siūravo, braškėjo rugių laukas… Pusė to lauko priklausė jam, kita pusė – broliui Boleslovui.
„Suvienijęs turėčiau dvylika ha! – toptelėjo Vladislovui. – O kad prijungčiau dar pusbrolio Stanislovo žemes… O ant kalniuko paminklas galėtų stovėt…”
Pasišokėjęs spyrė sau į užpakalį. „Kun če durniuoji, Petrarka! Eik gult…”
Bet žvilgsnis vis į laukus krypo. Toliau – tolimesni giminės, visiška smulkmė. Po du, po tris ha – permyžt gali. Tokiuose rėžiuose nei įsibėgėsi, nei prieš antstolį atsilaikysi. Ką šnekėt apie Vilniaus prekybos ordiną, jau kuris laikas nesustabdomai žengiantį per Lietuvą, gražiausiose krašto vietose galingus įtvirtinimus mūrijantį…
Ir jau nebeatrodė ūkininkui Petrarkai, kad senis Bumblauckis niekus paisto.
Todėl, užuot ėjęs namo, jis pasuko pas Boleslovą. Tas išsižergęs pustė dalgį.
- Ak, tu vargo vijokli! – sušuko Vladislovas. – Ar esi matęs kumbainą?
- Nusišikt man ant tavo kumbainų! – atsiliepė brolis. – Netikiu aš tais dalykais.
Pasirėmęs ant dalgio, paklausė:
- Tai ar buvai sostapily, ar matei tą Kropolį?
- A Kropolį? – atsiduso Vladislovas. – Je. Mačiau.
- Ir kas tas yr?
- Šėtono galybė, broli! Kojom į pusę Vilniaus atsispyręs, šviečiantys ragai dangų remia… O tokius kaip tu gaudo ir po stiklu kiša. Vokietukai žiūri nelyg į malkas ir juokiasi.
- O aš tam Kropoliui šmaukšt per kramę! – Boleslovas pakratė dalgį ir kikendamas nušliaužė prie rugių. – Ir vėl bus laisva Lietuva – a!..
„Geras žmogus, – Vladislovas net apsiverkė. – Bet žemės geruoju neatiduos”.
Iš trobos išbėgo Ona Marija, skaisti raudonveidė, gal trisdešimčia metų jaunesnė už vyrą. Pablizgino akim į svečią ir tarškindama rykais nuplasnojo tvartan.
Vladislovas pastovėjo įsikibęs į plaukus. Karštis mušė apačion.
Atsiduso ir žergė pas brolį.
- Duok šmaukštelt…
Saulė dar kažin kur, o jau išlindo susirūpinęs mėnulis – nujautė kažką…
Ir štai Vladislovas įėjo tvartan, prirėmė Oną Mariją prie gardo.
- Nu? – paklausė.
- O Bolis? – moteris žvelgė pastėrusiom akim.
- Kū Bolis? – Vladislovas vyptelėjo. – Boliui galvą šmaukšt!
- Joukus kreti!
- Kuoke jouka! – tas ištraukė brolio galvą iš ančio. – Kuošelynos pataisyk.
Moteris tik rankom skėstelėjo.
- Na kadgi šiteipos…
Vakare, maišydama dar nesustingusį viralą, Ona Marija išgriebė samčiu kažkokius kunkolus.
- Bene avino spiros…
- Boleslovo akys, – tarė Vladislovas.
- Kokios liūdnos! – moteris net apsiašarojo. – Musėt žmogus dar gyvent norėjo…
- Norėjo… Nenorėjo… A pasirinksi? – Vladislovas prarijo akį. – Tokie laikai.
Moteris prigludo vyrui prie peties. Abu žvelgė tolyn – ten raminamai šnarėjo praplatėjęs rugių laukas…
- Duona nebe madoj, – pasakė Vladislovas. – Kitąmet apsėsiu laukus apyniais ir kanapėm… – ir nustebęs pridūrė: – Kaži kaip toliau matyt pradėjau.
- Boleslovas toliaregis buvo, – šyptelėjo moteris.
Kitą dieną ištaisė vestuves. Piršliu buvo pusbrolis Stanislovas, o pabroliais dvylika tolimesnių giminaičių. Keltuvių rytą visų galvos džiūvo ant mietų.
Tatai išvydęs antstolis Petryla tris dienas ir tris naktis neatsigręždamas bėgo į Vilnių, o nubėgęs viską papasakojo Bumblauckiui. Šis nedelsdamas pasitraukė šimtą varstų nuo Lietuvos, o ilgainiui nutolo ir nuo Lietuvos istorijos…