Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Iš ciklo “Apie tai, kas prarasta”. Apie laimę.

gruodis 10, 2009 9:23 am Juozas Prisimynimai

Perskaitęs skelbimą „Reikalingas valgytojas”, tik laikraštį nusviedžiau.

Bet kai netekau ir atsitiktinių darbų, kai vis rečiau kliūdavo ką nors pavalgyt – sykį tris paras nieko burnoj neturėjau, – tą skelbimą vėl prisiminiau. „Ogi apsimesiu kvailiu ir nueisiu! Pasijuoks tai pasijuoks, bet gal vis gyvas liksiu…”

Pavadinimas „Baltic Barmaleus” man nieko nesakė. Buvo tai viešoji įstaiga prie kažkokio departamento – didelis stiklinis bildingas, tokių nūnai daug.

Įsliūkinau į nurodytą kabinetą. Kas be ko, jaučiaus it kaimo jurgis, tad kvailai kikendamas ir paklausiau:

- Jums reikalingas valgytojas?

Pro langą vėpsojęs ponas linktelėjo galva ir pasiteiravo, kelintais aš gimęs. Kai pasakiau, nužvelgė mano figūrą.

- Valgote! – pakraipė galvą. – Šitiek metų! Ir šitaip atrodote…

Pyktelėjęs išpūčiau krūtinę, bet oras pro kitur išėjo.

- Galim priimt bandomajam laikotarpiui, – nusižiovavo.

- O ką reikės dirbt?

Dabar jis tarytum nustebo.

- Valgyti, – atsakė.

- Stačiai valgyt, ir tiek? – aš dar kvailiau sukikenau. – Ir už tai gausiu algą?

- O ką? – ponas nepatenkintas žvelgė įmanė. – Kas yra? Gal jums tai sudėtingas darbas?

- Nežinau… Ne… – sumišęs trypčiojau prie durų. – Aš, gali sakyt, visą gyvenimą valgiau. Pastaraisiais metais, tiesa, kiek mažiau…

- Dėl ko mažiau?

Skėstelėjau rankom.

- Negerai mažiau, – tarė ponas. – Reikėjo daugiau.

- Žinoma! – karštai pritariau. – Bet aš neabejoju, kad sugebėčiau… Palankiai susiklosčius aplinkybėms…

- Viešpatie, kokie žmonės! – jis atsiduso. O kai vėl prabilo, balse jutosi ne tiek susierzinimas kiek kartėlis. – Jiems vis aplinkybės kaltos… Persikvalifikuot nesistengia… O pasiūlyk padorų nekvalifikuotą darbą, – nė to nebesugeba…

Stovėjau paraudęs iki ausų, neišmanydamas, ką atsakyt. Dabar tiek modernių valgių! Ar tatai mano senoviškam skrandžiui, mano išretėjusiems dantims?

Bet štai suskambo arfa, lengvas brizas atnešė pažįstamą raugintų kopūstų kvapą. Ir aš vėl atgavau pasitikėjimą savo jėgomis. Kad pasirodyčiau darbštus, žvaliai paklausiau:

- Kada galėsiu pradėti?

- Mes dirbam nuo aštuonių, – jis dirstelėjo į laikrodį. – Eikit ir valgykit.

Pasakė kabineto numerį. Susikaupęs ir kiek neramus dūlinau ilgais koridoriais. Staiga atsilapojo durys – vienam kabinete išvydau prie stalo sukniubusį vyrą. Jis kėlė šaukštą, ir tą akimirką mūsų žvilgsniai susikryžiavo.

Krūptelėjęs smukau šalin. Tos akys…

Nurodytam kabinete pasitiko žvitri mergina.

- Būsit mūsų naujasis valgytojas? – klausė maloniai šypsodama.

Aš linktelėjau ir ji ištiesė man ranką. – Helen. Jūsų sekretorė.

Gyvenime neturėjau pavaldinių!.. Nerimas prapuolė, nauji, keisti, bet malonūs jausmai užliejo krūtinę, pripildė jėgų.

- Pradėsim!

Oriai atsisėdau prie stalo. O stalas buvo tikrai viršininkiškas – platus, ąžuolinis. Ant stalo – gražūs ir pažiūrėt nepigūs darbo reikmenys: šaukštai, šakutės, peiliai, presai, žnyplės, krapštukai… Pakėliau šaukštą ir sekretorė tuoj ištiesė lėkštę. Seniai buvau alkanas, tad noriai kibau į darbą.

Taip aš ten sėdėjau ir valgiau, o mergina zujo pro duris, nešina vis naujais patiekalais. Kaipmat prarijau zrazus ir skrylius, kukulius ir blynelius.

Niūniuodamas „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą…”, sudorojau pudingą. Tačiau į kalną cepelinų jau žvelgiau be jokio entuziazmo. Prakandau ir išspjoviau.

- Neskanu? – lyg ir užsigavusi klausė Helen.

- Skanu, – atsakiau. – Bet man jau gana!

- Iki penktos reiks viską suvalgyt, – griežtai tarė ji. – Taip pat ir tą, ką išspjovėt.

- O jei nevalgysiu? – įsižeidžiau. – Kas tada?

- Turėsiu parašyti raportą… Atleisim kaip pravaikštininką.

Aišku, teks sumokėt už tai, ką sugadinot…

Užsimerkęs šiaip taip pribaigiau.

Baimę kėlė vis užeinantys kažkokie tipai išsipūtusiais užančiais bei kišenėm. „Malonėkit pasiragauti!” – kalbėjo kišdami arbūzo ar torto gabalą. Bandžiau atsisakyti, bet sekretorė įspėjo: taip elgtis nevalia – galįs sutrikti ar net ilgam išsiderinti viso aparato darbas.

- Be to, – sakė ji, – tarp lankytojų pasitaiko itin svarbių personų. Bus negerai, jeigu pamanys, kad naujasis valgytojas išrankus ir pasipūtęs. Ims po daugiau nešt… Kažin ką teks suvalgyt.

Nebesiginčydamas žlevernojau, kas pakišta.

- Šefas patenkintas, – vakare tarė Helen. – Viršuj esat vertinamas kaip perspektyvus, turintis šansų kilt… Gal netgi pats nešiot.

- O kokia nauda iš to, kad aš valgau? – paklausiau.

- Žmogui reikia valgyti, – rimtai atsakė mergina. Tokiems žodžiams prieštaraut negalėjau.

Teisybės dėlei reikia pasakyt, jog dienos norma nebuvo neįveikiama. Tačiau tokia, kad baigdamas darbą jau nieko nebenorėjau – tik greičiau griūt į lovą. O daugeliui mat atrodo – valdiškose įstaigose tik dinderį mušt…

Miegojau prastai, pūtė pilvą, kankino košmarai. Keliskart pašokau išpiltas prakaito: vaidenos, kad dirbu. Prisiminus ilgus badmiriavimo mėnesius, tai atrodė keista ir net nepadoru. Argi ne apie tokį gyvenimą svajojau?

Ak, svajonės… Jos išsipildo – ir kas gi lieka? Tuštuma sieloj ir sunkumas skrandy.

Ir nuojauta: tikros laimės žemėje nėr…

Iš ciklo "Apie tai, kas prarasta". Apie laimę., 9.7 out of 10 based on 30 ratings