Vagis
gruodis 3, 2009 12:41 pm Aš moku augti (2003)Jis panašus į durų raktą,
Į kirminą, į pilką pelę…
Jis išlenda bežvaigždę naktį
Iš urvo, iš tamsaus plyšelio.
Pro rakto įsliuogia skylutę,
Kaip dulkės, krinta jis iš niekur.
Jis šliaužioja po tavo butą
Be garso, tartum dirvoj sliekas.
Ak, – ne gyvenimas, ak, vargas! –
Paskendęs tamsoje, it pelkėj,
Jis velka tavo rankų darbus
Ir šilumą namų jis velka.
Jo artimieji – sūnūs Lapės,
Jo draugės – Sutemos vėlyvos…
Jo širdyje supiltas kapas –
Ten guli paukštis nebegyvas,
Kurs berže kitados čiulbėjo:
- Aš būsiu kapitonas, mama…
Bet baltos burės išplaukė su vėjais…
…Sapne tik kartais dar berželis šlama…
a WordPress rating system
orbit :
Data: gruodis 3, 2009 @ 1:53 pm
labai puikios eilės
Algirdas L. :
Data: gruodis 4, 2009 @ 9:30 pm
Fantastikai atspindėtas pinigų gripo pandemijos šėlsmas, jos nepagaunamieji personažai ir šių veiklos padariniai!