Ko gi šiąnakt verkė stogas? –
Gal jisai sapnavo slogą? –
Ne! Tai Kovas ir Vasaris
Ten ant stogo barėsi.
O iš ryto šokinėja
Termometras išprotėjęs,
Viena koja moja man:
Bėk greičiau kieman! Skaityti tęsinį…
Jeigu būsi tu išdykęs,
Kulsi, kas mažiukas, -
Tai turbūt užaugęs, Mikai,
Būsi Politrukas.
Jeigu būsi niekam tikęs,
Jeigu draugą skųsi, -
Tai turbūt užaugęs, Mikai,
Zampolitas būsi. Skaityti tęsinį…
Dangus, it kalėjimo sienos…
Ūžia, lyg vieškeliai, vėjas…
Kaip šluotą, apžergusi dieną,
Pūga, tartum ragana, skrieja…
Karklų kačiukai dar miega –
Kas juos pažadins, kas?
Bet, pažiūrėk, iš po sniego
Stiepias į dangų – kažkas…
Nuleidžia Šiaurys savo dūdą…
…Pro purvinas sniego grotas
Stiepias maža Žibutė –
Kelią Pavasariui rodo…
Atėjau pas Mūriką,
Nes nebuvo eit pas ką,
Niekas laiko neturėjo –
Laikas į Pietus išėjo.
Nebebuvo nė vienos
Tąsyk Dievo valandos.
Buvo ne Naktis, ne Rytas,
Kas? – Nei tas, nei kitas. Skaityti tęsinį…
Gal regiu iš tolo, gal tiktai sapnuoju…
Kaip sugirgžda vartai Pasakos senos.
Žvengia baltas žirgas, ir skalikai loja
Ten, už horizonto, už baltos dienos.
Skrenda per pasaulį paukštė gintarinė,
Lydi ją plaštakių žydintis būrys.
Ieško trys kareiviai sužeistos Tėvynės,
Ir Sigutė rauda girių vidury. Skaityti tęsinį…
Mielas broli, pasakyki:
- Kas yra tas bolševikas?
Kas kada jį pasodino
Lietuvoj Tėvynėj?
Brolis kraipo rudą ūsą,
Rauko kaktą, atsidūsta,
Šimtą spynų pakabina –
Viską užrakina:
Stalčius, langus ir kepurę,
Ir varnėnų linksmą būrį,
Vėjus keturis ir tylą –
Tik tada prabyla: Skaityti tęsinį…
Balandis buvo. Bulvės dirvon ėjo,
Kastuvai šaunūs rausė ten daržus.
Staiga atjojo į laukus Rugsėjis –
Jis buvo į Balandį panašus.
Toks pat jis buvo šiltas, pypkę rūkė.
Toks pat šviesus, švelnus tarytum samanos.
Iš paskos bėgo du šimtai ėriukų,
Kuriuos Balandis už upelio ganė. Skaityti tęsinį…
Mano tėvelis buvo kalvelis,
Kalė jis tin vis ir tin…
Mena vinelės: kalė tėvelis
Už save ir už tą vaikiną.
O tas vaikinas ėjo į kiną,
Ėjo į Juodvarnių balių…
Kalė tėvelis tin vis ir tin –
Kalvėj sunkusis metalas. Skaityti tęsinį…
Šis eilėraštis bus paskutinis –
Neberašysiu daugiau –
Užgeso kūrybos ugnelė krūtinėj,
Veltui įpūst ją bandžiau.
Skiltuvą tryniau į pintį,
Vaikiausi nekaltą degtuką…
Žvaigždės padangėj spindi – krūtinė
Šalta tartum šimtas varliuku. Skaityti tęsinį…
O eilėraštis – jis tartum laivas,
Uoste paliktas, baltas ir liūdnas,
Jis gyvena, kada tu skaitai jį,
Neskaitai – jo tarytum nebūna.
Laivas plaukia tolyn per marias…
Štai tu paimi knygą ant rankų –
Ir eilėraštis skleidžia bures,
Verčias puslapiai kaip jūros bangos. Skaityti tęsinį…
Loading ...