Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Slaptas senelių gyvenimas

Senelis Rėmelis tarė:

- Cėžėvė kalėjimas Lietuvoj buvo. O aš net buvau to kalėjimo viršininkas.

Pagarbiai nužvelgėm tą pūzrą, su kuriuo tieksyk alus gertas.

- Papasakok, dėde.

Senis spyriojosi, bet kai sulakstėm į krautuvę, prabilo:

- Aptikau tą objektą prieš keletą metų, grybaudamas miške. Išsyk supratau, kad Cėžėvė kalėjimas, nors jokių šnekų apie tai tuomet nė nebuvo. Ne aklas gi! Prisimenu, dar nusičiurškiau ten ant sienos ir pagalvojau: „Gerai, kad toks objektas pas mus yra!“ Skaityti tęsinį…

1. Jie dardėjo sunkvežimiu, prikrautu sprogmenų…

- Atsargiai – vaikai! – šūktelėjo Stribas.

- Vaikų aš nebijau, – atsakė Stribokas.

- O kūdikių?

- Atsilaikyčiau.

Toliau važiavo tylėdami, tik sprogmenys trinksėjo.

- Iš vikšrų išsirita peteliškės, o iš vaikų – politikai ir televizijos žvaigždės, – pagaliau prabilo Stribokas. – Todėl aš nemanau, kad vaikai vertingesni už vikšrus.

- Vaikai – mūsų praeitis, – atsiduso Stribas.

Buvo liūdna. Bet jie žinojo, kad visados gali būti dar liūdniau, todėl neliūdėjo. Skaityti tęsinį…

Gatvėj mane sustabdė toks ponas.

- Jūs – samdomas žudikas?

Aš net išsižiojau. O visi man sako, kad išsižiojęs atrodau labai žiaurus. Tas ponas, manding, pamanė, kad nesuklydo.

- Šitą reikia pašalint.

Įbruko man kažkokį paketą, o kol užsičiaupiau – prapuolė.

Praplėšęs radau adresą, pinigus, foto… Skaityti tęsinį…

Kelnės ir kalnai

Gal kelnės senovėj ir nebuvo kanceliarinė prekė, bet ir laikai buvo ne tokie…

Pagaliau ar daugelis bent nutuokia, kas ta kanceliarija? Dažnam vaidenas – pieštukai, trintukai, sąvaržėlės… O juk kanceliarija vystosi, kaip ir visa kita. Krašto apsauga kitados irgi buvo tik ietys ir šakės.

Ir nepainiokim buitinės su valstybine. Užsukę į kanceliarinių prekių skyrių, jūs galite įsigyti net labai prašmatnų portfelį, tačiau tai vis tiek nebus ministro portfelis. Tai kodėl įsivaizduojate, kad ministro kelnės yra tokios pat kaip jūsų? Skaityti tęsinį…

1.

- Perskaitau romaną ir tučtuojau pamirštu! – giriasi kaimynas. – Man tie dalykai negali pakenkt. Kad taip būtų! Deja, skaitytojui tik vaidenas, kad per naktį jo galva vėl tapo tuščia. O iš tikrųjų ten nusėdo tam tikras nuodingos medžiagos – kultūrosterolio – kiekis.

Kultūrosterolio kilmė dvejopa: vienas patenka į organizmą su vadinamuoju „dvasiniu penu“, o kitas, „gerasis“, pasigamina organizme pats (visi pažįstam žmonių, neskaičiusių nė vienos knygos, nemačiusių jokio spektaklio, o kokių kultūringų!). Beje, prieš metus kažkas paskleidė gandą, neva daug „gerojo“ kultūrosterolio yra vištienoje, todėl vištienos suvartojimas žymiai padidėjo net kultūrininkų šeimose. Deja, greit paaiškėjo, kad tai pramanas. Kaip ir iš ko gaminasi „gerasis“ kultūrosterolis – dar nežinia. Skaityti tęsinį…

Neišvengiamas pasirinkimas

- Girdėjai? – rėkavo pati. – Vargingai gyvenantiems šiemet sunku bus.

- Vadinas, turime gyventi turtingai, – sumečiau. – Tada bus lengviau.

- Gerai sakai, – pradžiugo moteris. – Ir taip jau kažin kiek metų gyvenom vargingai. Gana!

Aš linktelėjau.

- Žmonės gyvena vargingai dėl to, kad taip patogiau. Bet gyvenime viską reikia išbandyt. Mesti sau iššūkį.

Susikibę rankom, žvelgėm į lubas, jau regėdami kitokį gyvenimą. Skaityti tęsinį…

1. Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, aš pasiklydau Eurozonoje… Pametęs kryptį ir krepšį, sukau ratus tarp holdingų, bildingų…

Staiga žiū – ant kelmo tupi mergaitė raudona kepuraite su baltais taškeliais.

- Tekėk už manęs, geroji mergele, – prašiau.

- Tu toks mielas! – sušuko ta. – Bet nieko neišmanai apie politiką ir ekonomiką. Nesutaps charakteriai!

Supratau, kad tai Eurogrybaitė. Šiek tiek nusigandau, bet atsakiau griežtai:

- Apie tuos dalykus galėsi darbo metu su komisarais plepėt. Aštuonių valandų tam per akis. O į namus man politikos tai netempsi! Ten virsi ir skalbsi. O laisvalaikiu žiūrėsim televizijos laidas apie žvėrelius. Skaityti tęsinį…

Suriestas kryzės tysojau ant Lietuvos, o lietuviai abejingai dūlino pro šalį. Įprastas, matytas vaizdelis…

Kaip aš iki tiek nusiritau? Ogi nuo mažumės valgiau, valgiau ir pripratau. Nūnai nebegaunu kasdienės karštųjų dozės – tuoj abstinencijos sindromas.

Girdėjau apie metaduonos programą. Atseit, prisikemši pilvą plutų, dujos išpučia sieneles – jauties bemaž sotus.

Bet valios reikia turėt! O aš…

Radęs porą litų, nusipirkau šimtą gramų daktariškos ir čia pat, ant parduotuvės laiptų, susivariau dozę į skrandį. Tada kiek atlėgo ir paršliaužiau į namus. Senam televizoriuj tupėjo naujas veikėjas. Skaityti tęsinį…

Solistas Sys Seime geriausiai jautėsi tą dieną, kai reikėjo giedoti himną, mat kalbėti jis dar nebuvo pramokęs. „Je – e!.. Ou!..“ Scenoj to pakako.

Tie, kurie išlindo iš tamsesnių kerčių, mokėjo įmantresnių žodžių ir jam atrodė labai gudrūs. Todėl jis tik snūduriavo ir sapnavo Lietuvos viziją. Ši įgydavo tai visureigio, tai pilies su bokšteliais kontūrus. Bet nesyk regėjo ir baisų priešistorinį gyvūną su penkiom kojom ir keturiom galvom.

Užkeiktoj ir prakeiktoj erdvėj siautė antgamtinės jėgos…

O kartais jis prabusdavo iš snūdo tokia nuskaidrėjusia galva, jog aiškių aiškiausiai suprasdavo, kad nieko nesupranta.

Laimė, šie proto nušvitimai ilgai netruko, o po kiek laiko visai išnyko. Skaityti tęsinį…

Premjeras sapnavo, kad yra Premjeras, ir nubudo šalto prakaito išpiltas. Dar kiek padrybsojo, laukdamas, kol išsisklaidys sapno slogutis.

Rytas rūškanas lyg įsižeidęs Prezidentas…

„Bet aš ir esu Premjeras!“ – staiga suvokė.

Rėkdamas palindo po lova.

Tai buvo populiarus, bet nevykęs sprendimas: iš visų kerčių šnypšdamos šliaužė pabaisos – liberalai, populistai, pensininkai – ir vis taikėsi griebt už kojos. Tik kai sukalbėjo „Tėvyne mūsų…“, klaikiai suvaitojusios, pabaisos atsitraukė. Pasišviesdamas žiebtuvėliu išlindo – ant lempos suposi pakaruoklis ir priekaištingai žvelgė jam į akis.

- Ar viskas gerai? – paklausė Premjeras.

- Aš puikiai jaučiuos, – atsakė pakaruoklis. Skaityti tęsinį…