Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Kūriniai prie jūros

Šiemet tvirtai apsiprendžiau: sukursiu kurortinį romaną. Ar aš prastesnis už kitus? Ir televizorių moku žiūrėt, ir krautuvėj nepasiklystu…

…Ji sėdėjo parke ant suolo ir skaitė knygą.

– Jūs sėdite ant suolo? – paklausiau.

– Taip, – atsakė.

Pokalbis mezgėsi, nes pradėjau teisingai. Bet kas toliau? Filmuose tuoj būna kažkoks nuotykis, dar labiau suartinantis porą. O šita ponia ramiai sau sklaido knygą… Skaityti tęsinį…

Geros naujienos

- Doram žmogui visados sunkmetis, – aiškino Matas. – Juk pati dora – bemaž nepakeliama našta.

- Bet dori žmonės visiems mieli, – sakėm.

- Todėl, kad juos lengva apsukt. Mat kas doras, tas ir durnas.

- Tai ką mums daryt? – šaukėm.

- Doros židinius reikėjo šalint, kol neišplitusios metastazės, – barė Mokytojas. – Dabar kentėkit. Bet jau netolimoj ateity viskas keisis – moralinės vertybės bus įstatomos piliečiams panašiai kaip dantų protezai.

Susižvalgėm… Atseit nakčiai pamerki vertybes į stiklinę ir – žygin… Smagiau tapo! Kad ir kaip čia stengiamasi blogint gyvenimą, o anas – šast! – ir pagerėja visai netikėtoj vietoj. Skaityti tęsinį…

Reikalingi reiškiniai

-…neatsakingai pūtė burbulus… Daugiau to nebus… Taip kalbėjo Televizorius. Nušluosčiau aprasojusį ekraną. „Paseno mano Televizorius ir nušneka. Reiks naują pirkt. Su skystais kristalais. Tokiam turbūt neužkalkėja mikroschemos, toks ir parodys teisingai, ir pašnekės su protu…“

Pridengiau tą vargšą skuduru ir išėjau iš namų. „Burbulų mat nebereik! – stebėjaus. – Kas tada liktų? Juk viskas yra burbulai. Politika, menas… Gyvenimo prasmė – burbulas. O visi tik pučia, pučia… Ir tai gerai! Jei nepūstų, gyvenime nebūtų vėjo, viskas sustingtų. O jei neišpūstų burbulų, nebūtų grožio….“ Skaityti tęsinį…

Manęs dažnai klausia: kas Lietuvoj bus, kai emigruos visi Lietuvos gyventojai?

Bus gerai.

Tik reikėtų paprašyti, kad kaimynai – lenkai ar baltarusiai – prižiūrėtų tuščią Tėvynę.

Palikt be priežiūros nevalia – gali arabų prilįst, o dar su sprogmenimis ims žaist… Užtat labai svarbu geri santykiai su kaimynais. Retkarčiais paskambintume: „Kaip ten mūsų laukai ir kloniai? Ak, sausra… Tai palaistykit… Ar Žirmūnai dar nesugriuvo? Parenovuokit laisvalaikiu… Sakot, Valdovų rūmuose vėl vaidenasi? Pakrapykit švęstu vandenėliu…“ Skaityti tęsinį…

1. Laikrodis rodo aštuonias. Vadinas, reikia ieškoti moters. Aštuonios kažkaip susijusios su moterimis.

Deja, namie visados randu tik žmoną.

- Kodėl aš negalėčiau gyventi su moterim kaip kiti vyrai? – skundžiuos.

Ta – pliaukšt per užpakalį. Aš – rėkt.

Nėra laimės šiam pasauly!

Ūmai prisimenu: kai aptirps ledynai, tai net keletas valstybių, esančių Ramiajam vandenyne, išnyks nuo žemės paviršiaus.

Manding, laimė yra. Bet – visados su kitais.

Toks pagauna pavydas! Sekasi kvailiams… Skaityti tęsinį…

Slaptas senelių gyvenimas

Senelis Rėmelis tarė:

- Cėžėvė kalėjimas Lietuvoj buvo. O aš net buvau to kalėjimo viršininkas.

Pagarbiai nužvelgėm tą pūzrą, su kuriuo tieksyk alus gertas.

- Papasakok, dėde.

Senis spyriojosi, bet kai sulakstėm į krautuvę, prabilo:

- Aptikau tą objektą prieš keletą metų, grybaudamas miške. Išsyk supratau, kad Cėžėvė kalėjimas, nors jokių šnekų apie tai tuomet nė nebuvo. Ne aklas gi! Prisimenu, dar nusičiurškiau ten ant sienos ir pagalvojau: „Gerai, kad toks objektas pas mus yra!“ Skaityti tęsinį…

1. Jie dardėjo sunkvežimiu, prikrautu sprogmenų…

- Atsargiai – vaikai! – šūktelėjo Stribas.

- Vaikų aš nebijau, – atsakė Stribokas.

- O kūdikių?

- Atsilaikyčiau.

Toliau važiavo tylėdami, tik sprogmenys trinksėjo.

- Iš vikšrų išsirita peteliškės, o iš vaikų – politikai ir televizijos žvaigždės, – pagaliau prabilo Stribokas. – Todėl aš nemanau, kad vaikai vertingesni už vikšrus.

- Vaikai – mūsų praeitis, – atsiduso Stribas.

Buvo liūdna. Bet jie žinojo, kad visados gali būti dar liūdniau, todėl neliūdėjo. Skaityti tęsinį…

Gatvėj mane sustabdė toks ponas.

- Jūs – samdomas žudikas?

Aš net išsižiojau. O visi man sako, kad išsižiojęs atrodau labai žiaurus. Tas ponas, manding, pamanė, kad nesuklydo.

- Šitą reikia pašalint.

Įbruko man kažkokį paketą, o kol užsičiaupiau – prapuolė.

Praplėšęs radau adresą, pinigus, foto… Skaityti tęsinį…

Kelnės ir kalnai

Gal kelnės senovėj ir nebuvo kanceliarinė prekė, bet ir laikai buvo ne tokie…

Pagaliau ar daugelis bent nutuokia, kas ta kanceliarija? Dažnam vaidenas – pieštukai, trintukai, sąvaržėlės… O juk kanceliarija vystosi, kaip ir visa kita. Krašto apsauga kitados irgi buvo tik ietys ir šakės.

Ir nepainiokim buitinės su valstybine. Užsukę į kanceliarinių prekių skyrių, jūs galite įsigyti net labai prašmatnų portfelį, tačiau tai vis tiek nebus ministro portfelis. Tai kodėl įsivaizduojate, kad ministro kelnės yra tokios pat kaip jūsų? Skaityti tęsinį…

1.

- Perskaitau romaną ir tučtuojau pamirštu! – giriasi kaimynas. – Man tie dalykai negali pakenkt. Kad taip būtų! Deja, skaitytojui tik vaidenas, kad per naktį jo galva vėl tapo tuščia. O iš tikrųjų ten nusėdo tam tikras nuodingos medžiagos – kultūrosterolio – kiekis.

Kultūrosterolio kilmė dvejopa: vienas patenka į organizmą su vadinamuoju „dvasiniu penu“, o kitas, „gerasis“, pasigamina organizme pats (visi pažįstam žmonių, neskaičiusių nė vienos knygos, nemačiusių jokio spektaklio, o kokių kultūringų!). Beje, prieš metus kažkas paskleidė gandą, neva daug „gerojo“ kultūrosterolio yra vištienoje, todėl vištienos suvartojimas žymiai padidėjo net kultūrininkų šeimose. Deja, greit paaiškėjo, kad tai pramanas. Kaip ir iš ko gaminasi „gerasis“ kultūrosterolis – dar nežinia. Skaityti tęsinį…