Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Neišvengiamas pasirinkimas

- Girdėjai? – rėkavo pati. – Vargingai gyvenantiems šiemet sunku bus.

- Vadinas, turime gyventi turtingai, – sumečiau. – Tada bus lengviau.

- Gerai sakai, – pradžiugo moteris. – Ir taip jau kažin kiek metų gyvenom vargingai. Gana!

Aš linktelėjau.

- Žmonės gyvena vargingai dėl to, kad taip patogiau. Bet gyvenime viską reikia išbandyt. Mesti sau iššūkį.

Susikibę rankom, žvelgėm į lubas, jau regėdami kitokį gyvenimą. Skaityti tęsinį…

1. Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, aš pasiklydau Eurozonoje… Pametęs kryptį ir krepšį, sukau ratus tarp holdingų, bildingų…

Staiga žiū – ant kelmo tupi mergaitė raudona kepuraite su baltais taškeliais.

- Tekėk už manęs, geroji mergele, – prašiau.

- Tu toks mielas! – sušuko ta. – Bet nieko neišmanai apie politiką ir ekonomiką. Nesutaps charakteriai!

Supratau, kad tai Eurogrybaitė. Šiek tiek nusigandau, bet atsakiau griežtai:

- Apie tuos dalykus galėsi darbo metu su komisarais plepėt. Aštuonių valandų tam per akis. O į namus man politikos tai netempsi! Ten virsi ir skalbsi. O laisvalaikiu žiūrėsim televizijos laidas apie žvėrelius. Skaityti tęsinį…

Suriestas kryzės tysojau ant Lietuvos, o lietuviai abejingai dūlino pro šalį. Įprastas, matytas vaizdelis…

Kaip aš iki tiek nusiritau? Ogi nuo mažumės valgiau, valgiau ir pripratau. Nūnai nebegaunu kasdienės karštųjų dozės – tuoj abstinencijos sindromas.

Girdėjau apie metaduonos programą. Atseit, prisikemši pilvą plutų, dujos išpučia sieneles – jauties bemaž sotus.

Bet valios reikia turėt! O aš…

Radęs porą litų, nusipirkau šimtą gramų daktariškos ir čia pat, ant parduotuvės laiptų, susivariau dozę į skrandį. Tada kiek atlėgo ir paršliaužiau į namus. Senam televizoriuj tupėjo naujas veikėjas. Skaityti tęsinį…

Solistas Sys Seime geriausiai jautėsi tą dieną, kai reikėjo giedoti himną, mat kalbėti jis dar nebuvo pramokęs. „Je – e!.. Ou!..“ Scenoj to pakako.

Tie, kurie išlindo iš tamsesnių kerčių, mokėjo įmantresnių žodžių ir jam atrodė labai gudrūs. Todėl jis tik snūduriavo ir sapnavo Lietuvos viziją. Ši įgydavo tai visureigio, tai pilies su bokšteliais kontūrus. Bet nesyk regėjo ir baisų priešistorinį gyvūną su penkiom kojom ir keturiom galvom.

Užkeiktoj ir prakeiktoj erdvėj siautė antgamtinės jėgos…

O kartais jis prabusdavo iš snūdo tokia nuskaidrėjusia galva, jog aiškių aiškiausiai suprasdavo, kad nieko nesupranta.

Laimė, šie proto nušvitimai ilgai netruko, o po kiek laiko visai išnyko. Skaityti tęsinį…

Premjeras sapnavo, kad yra Premjeras, ir nubudo šalto prakaito išpiltas. Dar kiek padrybsojo, laukdamas, kol išsisklaidys sapno slogutis.

Rytas rūškanas lyg įsižeidęs Prezidentas…

„Bet aš ir esu Premjeras!“ – staiga suvokė.

Rėkdamas palindo po lova.

Tai buvo populiarus, bet nevykęs sprendimas: iš visų kerčių šnypšdamos šliaužė pabaisos – liberalai, populistai, pensininkai – ir vis taikėsi griebt už kojos. Tik kai sukalbėjo „Tėvyne mūsų…“, klaikiai suvaitojusios, pabaisos atsitraukė. Pasišviesdamas žiebtuvėliu išlindo – ant lempos suposi pakaruoklis ir priekaištingai žvelgė jam į akis.

- Ar viskas gerai? – paklausė Premjeras.

- Aš puikiai jaučiuos, – atsakė pakaruoklis. Skaityti tęsinį…

Grigaliūnas daug gėrė, todėl net sulaukęs to amžiaus, kai daugelis vyrų priversti palikt mėgstamą darbą ir išeit kandidatais, tebebuvo guvaus proto – darbdaviai leido toliau eiti pareigas. O buvo jis atsakingas už ryšius su užsieniu, taip pat rūpinosi kai kuriomis vidaus linijomis.

Ir vyras stengėsi pateisint pasitikėjimą. Imdavo gert iš pat ryto, tad į kinų verslininkus jau priešpiet kreipdavosi vardais, o pavakare ilgai diskutuodavo jų gimtąja kalba.

Nemėgo japonų – kam šie vis linkčioja. „Užuot šimtąsyk per valandą nusilenkus, geriau vieną valandą pagulėt“, – šitaip jis kalbėjo verslo mokyklos absolventams. Skaityti tęsinį…

Savo senolę “Mazda 626″ pirkau tą pačią vasarą, kai mano golfukui ties Kryžkalniu užkalė variklis. Jam buvo jau penkeri metai, kai griuvo Berlyno siena. Šiaip esu įsitikinęs, kad ramiai vairuojant jis man dar ilgai laikys, nes variklis geras, tepalo nedegina ir amortizatoriai dar neblogi.
Kaip ir minėjau, esu ramus vairuotojas ir kitiems vairuotojams tai tikriausiai patinka, nes jie man nuolat mirksi šviesomis, signalizuoja iš džiaugsmo ir kažką šypsodamiesi sako, kai galiausiai mane aplenkia.
Kartais iškelia ranką ir sveikinasi, bet nelabai į tai reaguoju, nes vairuojant reikia žiūrėti į kelią. Skaityti tęsinį…

1.

Grigalius žvelgė priekin.

- Rudeniop paukščiai dairosi į pietus… Bet mes jų nekaltinam ir išdavikais nepravardžiuojam, a ne?

- Lakštingala negali neieškoti, kur šilčiau, – išaiškino Grygas.

- Aš dairaus į rytus… – tęsė Grigalius. – Rudenį galėtume prie Rusijos prisijungt, o pavasarį vėl grįžt į Europą…

- Tai būtų lanksti politika, – pritarė Grygas. Skaityti tęsinį…

1.

Vasaros pabaigoj įvykęs naujo rudens prisistaty­mas nenudžiugino. Tie patys daugsyk regėti lietūs, jau pernai įkyrėję šiaurės vakarų vėjai, vis trumpėjan­čios dienos…

Tiek tematysiu pro savo langą. Bet, va, pati pripirko man spalvotų pieštu­kų, trintukų, teptukų…

- Eisi šiemet į pirmą klasę, – pasakė.

- Aš nenoriu mokytis! – rėkiau.

Plojo delnu per užpakalį.

- Gal net žmogum tapsi.

- Aš viską moku! – spyriojaus.

Ji taip keistai pažvelgė į mane.

- Gal ir skaičiuot moki? – klausė. – Tai kur mūsų pinigai?

Aš tik nudūriau galvą.  Skaityti tęsinį…

…Aš bandysiu įrodyti, kad Kaunas yra Viskas.
Mat, kartais susidaro įspūdis, kad patys kauniečiai to nesuvokia ir savo
miestą net lygina su Vilnium. Bet jei Vilnius būtų kaip Kaunas, tai ir
Nemunas tekėtų pro Vilnių.  Skaityti tęsinį…