Neplatus gi kraštas mūs gimtasis,
Ne kažkiek čia klonių ir laukų.
O ir tie jau po privatizacijos -
Kur dar gali būt taip nejauku?..
Nuo Varėnos ligi Kuršių nerijos,
Nuo Šakių lig Biržų eik – ir va! -
Kur žiūri – ne tavo ministerijos
Ir ne tavo brangi Lietuva… Skaityti tęsinį…
Išeisiu vieškeliais plačiais, išeisiu ir negrįšiu…
Čia nieko gero nemačiau ir neradau aš ryšio.
Būriai oreivių svetimų visas užėmę linijas -
Ką kalba, aš nesuprantu, lyg būtų jie iš Kinijos.
Daug žemėje yra kelių, keleivių, karavanų…
O dar daugiau čia reikalų, tiktai visi – ne mano.
Pametęs reikalus, kelius aš sėdžiu vienas krūmuos -
Ak, plėšia lapkritis lapus lyg garbę ir orumą. Skaityti tęsinį…
Pasakyk, ar prisimeni tu,
Kaip Juodojoje baltus mes girdėme žirgus?..
Veržės jūra plati iš krantų,
Taip, kaip mūsų krūtinėse veržėsi narsiosios širdys.
Šaukėm: „Turką – osmaną? seldžiuką? – pritiktų užpult,
Kad jau šitiek atjojom…” Bangon smeigė Vytautas kardą
Ir pareiškė tvirtai : „Baikit bajerius! Einame gult!”
O Sapiega labai įsižeidęs jam padegė barzdą. Skaityti tęsinį…
Eidamas iš Malkinės į Svečių kambarį, galvojau: „Gal į krosnį įlįst? Mes, lietuviai, privalom įdomūs europiečiams atrodyt”.
O buvo ten susirinkę belgai, anglai, olandai ir vienas vokietis su dresuota kepta antim.
Kad negaliu! Tokia keista šįryt tautinė savimonė. Matyt, vakar bulves kasiau…
- Išeikit, jei nepatinka! – riktelėjau.
Tie nekreipė dėmesio, todėl išėjau pats. Baimindamasis persekiojimo ėjau iš vakarų į virtuvę aplinkiniais keliais – per balkoną, Baltąją salę… Vienu metu apleido jėgos, suabejojau savimi, pamaniau nebeįveiksiąs man skirto kelio. Beje, nė nežinojau, kiek to kelio skirta, kas jį man skyrė ir už ką? Tik žinojau, kad ne visiems skiria – būtini titulai ir nuopelnai. Ar aš galėjau tokių turėt? Skaityti tęsinį…
Lietuvis prieš rinkimus labai sukvailėja. Svečiui tą sunku suvokt, nes lietuvis ir šiaip jam atrodo kvailas.
Tokia svečio nuomonė ne visai pagrįsta. Normaliom sąlygom lietuvis gali būti gudrus, apsukrus, išradingas ir net atlikti tam tikras gan kvalifikuotas operacijas. Tai nėra optinė apgaulė.
Deja, rinkimų metu šie gebėjimai prapuola.
Renkam geriausius, o išrenkam blogiausius. Tai kartojasi metai iš metų. Protingų žmonių bendrijoje tokie reiškiniai nežinomi. Skaityti tęsinį…
Kiekvienąsyk išgirdęs, kad yra slaptieji popieriai, tik sudrebu: svetimas aš čia, svetimas…
Betgi Lietuva – tėvynė mūsų, motina su ašarom! Ar motina ką slėptų nuo savo vaikų?
Aišku, kad ne.
Bet valstybė – visai kas kita. Valstybė – tai valdininkai. O valdininkas neturi tėvynės. Tai visai kita rūšis: kitoks jų dauginimosi būdas, mityba, įpročiai…
Tiesa, kai kurie tyrinėtojai, ypač kolegos iš užsienio, teigia, neva jei atliktume eksperimentą ir pradurtume valdininką vinim, tai pastebėtume, kad reaguoja jis panašiai kaip rinkėjas. Skaityti tęsinį…
Pasidėjau į banką pinigus, o pasiimt nedrįstu. Ateinu, pasėdžiu ant laiptų ir dūlinu namo.
Gal ir atiduotų… Bet reikia įeiti kažkaip ypatingai, kalbėti skardžiai, o gal net pagrasint. Tai ne man.
Kai darbas baigiasi ir pinigų skirstytojai išeina, aš tik čiaudėju. Niekas dėmesio nekreipia. O kad norėtų atiduot, tai paklaustų: „Ko čia, gerbiamasai, čiaudėji? Bene pinigėlių nori?” Bet ir klaust nereiktų – pažvelgus aišku. Tik kas tau žvalgysis ir kas tau norės atiduot! Paimti – prašom. Sunkvežimiu atvežk -nesakys, kad per daug.
Suprantu juos. Jei kiekvienam atiduotų – ne spindinčiuos rūmuos, o medinėj lūšnoj murksotų. Kas to norės! Bene aš kitaip elgčiaus?.. Skaityti tęsinį…
Ar jums teko lankytis Vasiliausko svetainėje?
Vasiliausko svetainė niekuom neprimena nūnai madingos „Delfi”, kur valandų valandom gali diskutuot su elegantiškais ponais. Užtat čia išsaugoti visi nacionaliniai bruožai ir net kai kurie baldai.
Štai kairiajame kampe regime net sofą lovą! Ir šeimininkas drybso šalia jos.
Atsiveria durys ir įeina Vasiliauskienė. Šiuo metu ji panaši į sąvaržėlę iš kompiuterio: skėsčioja rankom, kraipo galvą – reiškia begalinę nuostabą. Skaityti tęsinį…
Kai man prireikė skylamušio, sutrikau. Ar belikę nūnai tokių daiktų? Jau pats žodis „skylamušis” skamba kaži kaip kvailai, sovietiškai. Mano ausiai – gražu, o liberalo? Konservatorius gali ir visai pašėlt.
Rusai ateina, o čia tipas mat skylamušiu susirūpinęs!
Ilgai nesiryžau užeit ir pasiklaust. Dūsaudamas sukau ratus aplinkui prekybos ir net pramogų centrus. Ponai ir ponios juokdamiesi žengė iš audio į video, iš judriojo ryšio zonos į fiksuoto ir sveiki, gyvi grįždavo atgal. Kaip aš jiems pavydėjau! Kaip troškau pats toks būt – naujais, svarbiais reikalais užsiimt! Skaityti tęsinį…
Anuomet valandų valandas praleisdavau bibliotekose. Teikdami sielai atgaivą, šnarėjo knygų lapai, kažką nerūpestingo bliovė cukriniai avinėliai, virkavo Veronika…
Dabar ten viskas kitaip…
Dar iš tolo pamatęs mane beateinantį bibliotekininkas jau prapliupo riksmais ir prakeiksmais. Kopiant laiptais šliūkštelėjo ant galvos kibirą šalto vandens.
- Gerai, kad ne verdančios dervos, – šyptelėjau. Skaityti tęsinį…
Loading ...