Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Medžiai, rudenį nusimetantys lapus, tvirkina žmones.

Aplinka visados kalta.

Užtat dori žmonės, negailėdami jėgų, žiemą kerta miškus.

Kai aš pamatysiu gyvenimo tikslą, tai ir parodysiu jį kitiems. Kiti galės siekti, o aš gulėsiu lovoj ir lauksiu, kol pasiekę atneš man.

Ir man bus geriau gulėti, nes jau žinosiu, kodėl guliu.

Bene sveikam sveikata rūpi!..

Užtat ir sakau: pirma aplamdykim jiems šonus, išsukinėkim kojas, išmuškim dantis…

O jei net ir tada reforma nepavyks?

Vis tiek jausimės geriau.

- Man didžiausia vertybė – šeima, – tariau.

- O jeigu aš išeisiu? – paklausė pati.

- Išeik, – atsakiau.

Ji išeis ir sukurs kitą šeimą. Aš – irgi.

Smagu, kai galim kurti vertybes.

Žmonių veikla šildo klimatą. Bet Lietuvoj vis šalčiau.

Tai dar vienas įrodymas, kad mūsų valdžia nieko neveikia.

Paprastas žmogus juk ne kažin ką nuveiks. Daugelis išvis darbo neranda.

Žinau, ko reikia, kad žmonės būtų laimingi. Bet niekam nesakau, nes ištiktas laimės žmogus labai susinervina: „Kas čia darosi? Kodėl aš toks? Ne, tai ilgai netruks…“

Ir nuliūdęs laukia visokių baisybių.

O va nelaimingas turi viltį: „Kada nors reikalai pasitaisys. Viskas man bus gerai“.

Ir tai pakelia nuotaiką.

Kiekvienas skundžiasi, kad nėr teisybės. O tark tokiam: „Tu durnas!“

Galimos įvairios komplikacijos.

Užtat ir sakau: teisybės čia visiems pakaktų. Tik dar anksti…

Kada nors aš apkeliausiu visą Žemės rutulį. Visur pyškinsiu spalvotus kadrus, viskas man bus gražu. Pamatysiu namą ir stebėsiuos: „Oho, namas!“ Pamatysiu arabą – „Oho, arabas!“

O muziejai! Man patiks ir muziejuose lankytis!

Net šiurpas nukrečia…

Kuo smarkiau dirba Lietuvos valdžia, tuo daugiau lietuvių darbo netenka.

Akivaizdu, kad tai susiję. Užtat ir piktumas: menkniekio tereik – visiems pagerėtų!..

Kažin, jie tyčia smarkauja ar nesupranta ko?..

Kada nors aš imsiu daryti žmonėms gera. Priėjęs riktelsiu: „Nori, kad tau gera padaryčiau?“

Gražu!

Bet ir baisoka…