Kada nors aš apkeliausiu visą Žemės rutulį. Visur pyškinsiu spalvotus kadrus, viskas man bus gražu. Pamatysiu namą ir stebėsiuos: „Oho, namas!“ Pamatysiu arabą – „Oho, arabas!“
O muziejai! Man patiks ir muziejuose lankytis!
Net šiurpas nukrečia…
Kuo smarkiau dirba Lietuvos valdžia, tuo daugiau lietuvių darbo netenka.
Akivaizdu, kad tai susiję. Užtat ir piktumas: menkniekio tereik – visiems pagerėtų!..
Kažin, jie tyčia smarkauja ar nesupranta ko?..
Kada nors aš imsiu daryti žmonėms gera. Priėjęs riktelsiu: „Nori, kad tau gera padaryčiau?“
Gražu!
Bet ir baisoka…
Gatvėj pilna žmonių, bet visi – pro kits kitą…
Prisigretinu prie kažkokio pono ir einu šalia.
Mes nebe praeiviai, o pakeleiviai. Man jau geriau, o jis dar to nežino.
Gal pasakyt? Bet ne visi supranta tokius dalykus.
Yra tipų, tvirtinančių, atseit dabar jau taip blogai, kad blogiau būt nebegali.
O aš sakau: nepraraskim vilties.
Valdžia ta pati… Ir žmonės tie patys… Kas gi sukliudys?
Būna, išlenda koks tipas ir pareiškia: mes viską darysime kitaip!
Ir viską daro dar blogiau.
Manding, taip yra todėl, kad visa, kas gerai, jau padaryta.
Daugel kas gerėja su amžiumi. Štai išgeriu taurelę, o jaučiuos lyg taurę išgėręs.
Nekantriai laukiu kitų gerų permainų: gausiu algelę – jausiuos lyg algą gavęs…
Svarbu ne ką turi, o kaip jauties.
Nėra teisybės? Užtat melo per akis!
Melo trumpos kojos? Užtat kokie sparnai į aukštybes užneša!
O kas kada regėjo skraidančią teisybę?
Todėl ir sakau: džiaukimės tuom, ką turim, ir nesielvartaukim dėl to, ko nėra.
Vos nubudęs galvoju: valdžia… Ir taip susijaudinu! Pakyla spaudimas…
Ir valdžia mane spaudžia. Kasdien! Vadinas, tai nėra atsitiktiniai santykiai.
O jei būsiu geras, valdžia gal net pamils mane…
Ir tada mes gyvensim ilgai ir laimingai.
- Po mūsų – nors ir tvanas! – pranešė Premjeras.
Visiems tapo smagiau, visi ėmė dar sparčiau suktis.
Bet prabėgo mėnuo, du… Tvano vis nebuvo.
Ir viskas vėl ėmė atrodyt beprasmiška.
Loading ...
