Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Daugelis žmonių supranta buvę laimingi tik tada, kai juos ištinka nelaimė.

Užtat Vyriausybėje nuolat rengiamos nelaimių programos, stengiamasi žmogui vis ką nors bloga padaryti.

Daryti žmogui gera gali kiekvienas. Todėl niekas ir nedaro. Galvoja: „Tokie niekai! Kitas padarys…“

O va daryti bloga ne taip lengva. Turi būt asmenybė. Užtat kiekvienas stengiasi nelikt paskutinis.

Valstybės – kaip ir asmenybės – būna dviejų tipų: charizmatinės ir marazmatinės.

Į charizmatines plūsta turistai, investuotojai…

Iš marazmatinių net vietiniai plūsdamiesi lauk sprunka.

Sunku būt dviese. Gal net neįmanoma…

Bet juk visados yra trečias!

Va, kai nebuvo televizoriaus… Kaip tuomet žmonėms buvo sunku! O jie ištvėrė…

Prisiminkim tai. Ir gal įvertinsime, ką turime.

Kas turi pažiūras, tai pažiūri ir mato, kur pinigai. Sako: reikia tik ranką ištiest.

Ištiesia, pastveria, atsisėda.

Mūsiškiai gi visą gyvenimą su ištiesta ranka prastovi.

Tai patvirtina paralelinių pasaulių egzistavimą.

Kad ir kokia graži mylimoji, bet jei aptekusi utėlėm ir blusom…

Užtat jie vis nupurškia Lietuvą naujais mokesčiais.

Kiekvienas turi savo tiesą? Juokai! Iš kur nusmurgėliui gaut tokį daiktą? O kad ir rastų kur besimėtantį tiesos gabalą – „Aš esu kvailys!“ – kažin ar pakeltų…

Kiekvienas turi savo melą. Tas tai tiesa.

Šeimose galima susitart: porinėm dienom teisi žmona, o neporinėm – vyras.

Lietuvos elitas kitados išsivystė iš nieko.

Bet jei šiandien tu esi niekas ir nori išsivystyt – nieko tau neišeis.

Gamta jau suvokė savo klaidą.

Žiūriu pro langą – mašina rieda. Matyt, benzino yr…

Daug jų kiemuos riogso…

Būtų gerai, kad ir žmogų – jei nėr kuom šert – galėtum pastatyt į kertę. Gyvenimui pagerėjus pašeri – vėl eina.

Ateities žmonės – pokubiliniai lietuviai – tokie ir bus.

Retai pamatysi vyrą vaikštant su žmona?

Su šunim – taip. Mat šuniui viskas įdomu, jis bėga šen, bėga ten – lyg pirmąsyk pasaulį regėtų.

Žmona gi nesidairydama tursena iki parduotuvės.

Su šunim – atjaunėji.