Dalykai, kuriuos reikia žinoti. Bet nebūtinai
vasaris 18, 2010 9:55 am ProzaSlaptas senelių gyvenimas
Senelis Rėmelis tarė:
- Cėžėvė kalėjimas Lietuvoj buvo. O aš net buvau to kalėjimo viršininkas.
Pagarbiai nužvelgėm tą pūzrą, su kuriuo tieksyk alus gertas.
- Papasakok, dėde.
Senis spyriojosi, bet kai sulakstėm į krautuvę, prabilo:
- Aptikau tą objektą prieš keletą metų, grybaudamas miške. Išsyk supratau, kad Cėžėvė kalėjimas, nors jokių šnekų apie tai tuomet nė nebuvo. Ne aklas gi! Prisimenu, dar nusičiurškiau ten ant sienos ir pagalvojau: „Gerai, kad toks objektas pas mus yra!“
Bet kai kilo tas triukšmas, nusprendžiau vėl apsilankyt. Deja… Nebuvau įsidėmėjęs vietos, mat objektas anuomet man neatrodė kuom nors ypatingas. Anaiptol! Maniau, kiekvienam miške tokių bent po vieną…
Ką daryt? Smalsu gi! Tai sėdau ir parašiau laišką Amerikos Prezidentui. Apsakiau, kaip juokingai visi čia svarsto – buvo, nebuvo… Nupaišiau, kaip mano regėtas mūras atrodė, ir tiesiai šviesiai paprašiau: „Patvirtinkit arba paneikit. Mūsiškiai prezidentai tai juoko vietoj, apie tokius dalykus jų nieks neinformuoja. Bet jūs taigi vadovaujat rimtai valstybei…“
Ir ką manot! Po kurio laiko iš Baltųjų Rūmų gaunu atsakymą: ponas Obama irgi nieko nežinąs, visi Amerikos kalėjimai, esantys Lietuvoje, užrašyti jo uošvės vardu.
Ieškot tos senės? Betgi boba jau bus primokinta, kaip su manim kalbėt! Pagaliau privatus asmuo gali turėt nekilnojamojo turto kur nori ir kiek nori.
Susinervins, dar kokia rūgštim apipils.
Bet ir kas man rūp tie svetimšalių statiniai! Ir kas gi čia keisto, kad jie stovi, o niekas jų nemato?
Kiek mūsiškiai veikėjai pristato slaptų objektų net labai gerai matomose vietose! O kas juos randa? Nebent koks nusigrybavęs žurnaliūga.
Aišku, kad užsienio šnipai žinojo apie tokius mūsų valstybėje išplitusius paranormalius reiškinius. Tad nieko nuostabaus, kad atsirado gudruolių, sumaniusių dar keletą slaptų objektų čia paslėpt.
O mūsiškiai – kaip visados: patys kalti, patys rėkia.
Juk buvo galima dar Laisvės aušroj užkeiktas vietas pakrapyt švęstu vandeniu, piktąsias dvasias varpeliais išvaikyt, per tamsesnius akivarus elektros tiltus nutiest…
Nepagalvojom? O gal – kaip tik pagalvojom…
Mat norim įdomūs būt. O šviesoj – neišeina. Skystų kristalų televizoriuj itin ryškiai regėt, kad per skysti. Bet va tamsoj – oho kaip sugebam prisidirbt.
Ir atkreipkit dėmesį: nors amerikonai laiko slaptuos objektuos teroristus, tačiau patiems teroristams tokius statydintis, o juolab šeimininkauti juose – draudžiama.
O va lietuvišką slaptą objektą gali išsimūryt kiekvienas lietuvių teroristas. Ir manot, kas nors juos prižiūri, kontroliuoja? Kur tau! Užtat ten ir keliamos orgijos, prievartaujami baltieji vaikai ir juodnugariai pensinykai… Ten kuriami baisiausi teroro planai, o paskui terorizuojama visa Lietuva.
Ir niekas nieko!.. Niekam… Niekada…
Taip taręs senelis Rėmelis griuvo nuo taburetės ir užknarkė, mat pasakodamas vis sriūbteldavo iš kaušo.
Didelė baimė tada mus pagavo. Nejau šitaip gali būt?
Betgi žinojom, kad Rėmelis – rimtas vyras. Gėrė dažniau už mus, taigi dažniau prisijungdavo prie kosmoso ir tikrai turėjo būti geriau informuotas.
Pakėlėm senį ir kliustelėjom į alų degtinės, idant sutvirtėtų veterano dvasia.
- Sakei, ten viršininku buvęs…
Senelis žagtelėjo, nusišnypštė į bokalą ir išlenkęs artipilnį taip prabilo:
- Kai prasidėjo tyrimai… Susirado mane du amerikoniškai šnekantys vyrai, pastatė butelį. Išgėrėm, padainavom… Tada pakišo pasirašyt popierių – atseit aš tos jų firmelės direktorius, aš ten už viską atsakingas… O man kas? Man – garbė!
- Parodyk tą popierių, – prašėm.
Senelis graibėsi po kišenes.
- Ar tik nebūsiu anąsyk pasišluostęs ir išmetęs…
Pakilo sverdėdamas, bet rūstus.
- Apie tai, ką girdėjot, niekam neprasitarkit, nes Lietuvos valstybė gali sugriūt.
Susikaupėm, užsivertėm dar po vieną…
Ir kai vidun įsiveržė lietuvės moterys – jau nė žodžio iš mūsų nepajėgė ištraukt.
Padėties nustatymai
Jei kada nors paaiškės, kad žemė nėra apvali, tai bus didelis žmonijos šuolis į priekį. Mat vyraujant nuomonei, kad – apvali, į priekį žengt neįmanoma, nes paties priekio nėra. Užtat ir visos mokslinės ekspedicijos į priekį kol kas baigėsi karais… Pats priekis liko nepaliestas ir ten neplevėsuoja niekieno vėliava su užrašu „Čia buvo P. B. iš Užpakalnio!“
Bet aš tikiu: kada nors priekis bus pasiektas, ir tada pamatysim, kas ten yra. Po to viskas bus kitaip. Net gali būti, kad žmonės liausis ėję į priekį. Arba į priekį bus siunčiami tik nuteistieji iki gyvos galvos.
O galbūt priekis bus uždarytas, aptvertas spygliuota viela ir ten bus uždrausta įžengt. Ilgainiui net pamiršim, kad tokio būta.
O jei kada nors paaiškės, kad jau buvom priekyje? Nepastebėjom, praėjom…
Būtų labai apmaudu.
Bet nebus, nes priekis yra priekyje, o priekio išvis nėra.
Tad nepraraskim vilties.
Padėties išpedofylinimai
Jeigu jūsiškis nebrendyla pareiškia: „Duok pinigų, tėvai!“, – atsakykite: „Aš ne pedofylas, sūnau.“
Ir eikit su sau lygiais alaus gert.
Ir nepamirškit, kad liesti vaiką galima tik rykšte, lazda ir diržu. Galbūt – koja. Tik nieku gyvu ne ranka. Tai ne koks išmislas, o labai natūralus, tik šiek tiek primirštas vyriškas elgesys.
Bet moterys!.. Tos nuolat čiupinėja mažylius. Dar metų nesulaukusį berniuką prie krūties glaudžia… Trauma visam gyvenimui. Tai negali tęstis! Jau yra gyvybės langeliai…
O jeigu jaučiat savy švelnumo klodus – išdalykit seniukams. Tų nebepagadinsi…
Žinių visuomenė… Jei būtume likę nežinioj, viskas galėtų ir likt po senovei. Juk kitados miegojau vienoj lovoj su savo draugu… Ir nieko! Mat buvom iš kaimo…
Dabar galvoju: tai laimė! Kas žino, koks monstras galėjo gimt…
Šviesos nustatymai
Atskirt tamsą nuo šviesos ne taip lengva, kaip vaidenas nespecialistui. Tamsa niekur neišnyksta. Jei vienur kas prašvito – didesnis tamsos kiekis susikaupė kitoj vietoj.
Štai žybteli šviesa Švietimo ministerijos valdininko galvoj, ir prasideda nauja sistemos reforma. Gražu!
Deja, tuo pat metu pastebim priešingą reiškinį: eilinio pedagogo galvoj aptemsta. Taikus, baikštus mokytojas ima rėkaut, reikalaut…
Jau nustatyta, kad pedagogo galvoj atsiradęs tamsos tūris yra tiesiogiai proporcingas šviesos tūriui, išsiskyrusiam valdininko galvoj.
Tai paaiškina, kodėl Švietimo sistemoj – kad ir ką ten darytum – tamsos visados tiek pat.
Apie kvailą papratimą visur ieškoti prasmės
Aš mėgstu nešti žmoną per tiltus. Privažiuojam kokį tiltą, imu ją ant rankų ir pernešu. O jei niekur nevažiuojam, tai šiaip veduos prie upės.
Nešu ne dėl to, kad turėčiau mintį numest ją nuo tilto. Ir ne dėl to, kad iš didelės meilės norėčiau ant rankų nešiot. Ir tikrai ne dėl rezultatų.
Ir ne dėl to, kad kažką įrodyčiau sau.
Ir tai nėra jokia simbolika – atseit nešu savo kryželį…
Ir ne mankšta.
Bet nemanau, kad turėčiau kažką kažkam aiškinti, teisintis…
Ką apie tai galvoja mano žmona?
Prisitaikė. Priima mane tokį, koks esu, ir nebando pakeist. Po teisybei, aš nė neklausiau, ką ji galvoja. Nereikia įkyrėt.
Apie tai, kaip galėtų būti
Jei aš būčiau japonas, tai šampaną gerčiau ne stačiai iš butelio, o įsipylęs į aukštas taures. Gerčiau ne skubėdamas, ne pasislėpęs, o derindamas su užkandžiais ir kaimynais. Namiškių nemuščiau. Ką jie man bepasakytų, aš tik šypsočiaus ir linkčiočiau. Bet ne todėl, kad būčiau tiek prisisriaubęs, jog nieko nebesuvokčiau, o atvirkščiai – iš suvokimo, kad taip elgtis gražu.
Apsivemčiau ne prie stalo, o paėjęs kur į kertę. Užmigčiau ne prieš gedulingus pietus, bet – po. Ir jei miegočiau ne lovoj, o ant grindų – tai tik todėl, kad japonas privalo taip miegot.
Ir kai žmona iškviestų policiją, tai policininkas man tik linkčiotų, šypsotųsi, o žmoną išsivestų su savim.
Meilės ratai
- Aš myliu Petrą, – sykį tarė žmona. – Bet ir tavęs negaliu palikt, vienas tu nemokėsi gyvent… – ji susimąstė. – O jei abu išeitume pas Petrą?
- Aš nepažįstu Petro! – sušukau. – Man baugu!
- Petras geras žmogus.
- Ir aš geras!
- Užtat ir manau, kad nebus problemų.
Ką galėjau daryt? Tik džiaugtis, kad maniškė tokia gera…
O Petras man patiko iš pirmo žvilgsnio. Prie darbo negreitas. Ir išgert mėgėjas.
Bet mano žmona jį myli, o manęs – nebe. Kas yra ta meilė? Kai supranti kitą be žodžių…
Sėdim trise… Norisi šūktelt: „Einam, Petrai, alaus!“ Bet žmonai nepatiks. Todėl tik susižvelgiam…
Kai žmona virtuvėn, mudu – į sandėliuką…
Pajutau, kad suprantu Petrą! Ir pašnekėt turim apie ką. Žmona vis bando įsiterpt, bet ką žmonos išmano apie mašinas, apie moteris?.. Vargšė pati jaučia, kad mums su ja neįdomu, todėl nervinasi. „O kas kaltas? – šypsaus. – Kai buvom dviese, tai pasišnekėdavom. Vis ne su siena…“
Sykį žmona buvo išėjusi parduotuvėn, o mudu su Petru šokom sirtakį – susikibę lėkėm iš valgomojo į geriamąjį… Nepastebėjom, kaip grįžo moteris.
- Atrodo, aš čia nebereikalinga?
Susižvelgėm su Petru… Ir vienas kito akyse įžvelgėm tą patį atsakymą…
…Deja, tik mitas, kad vyras vyrą visados supras. Pabūni ilgiau ir pamatai – nesutampa charakteriai!
- Iškepk, Petrai, blynų.
Petras pats kaip blynas kertėj…
Tad vieną rytą susirinkau daiktus ir parėjau pas pačią.
Trumpalaikiai susižavėjimai… O kad abu buvom susižavėję tuo pačiu kluikiu, tai nebuvo ko viens kitam nė prikaišiot.
Prisiminę pasišaipydavom iš Petro ir iš savęs..
Tokie paklydimai tik sutvirtina šeimą.
a WordPress rating system
Loading ...