Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Prisiminimas ir prisitaikymas

Kartą girtas ėjau ir maniau, kad sutiksiu tave -
Pro makdonaldus, holdingus mojo man mėlyni gėjai.
Krito lapai neblaivūs ir elgeta šlavė gatves,
Ir miestas niūrus šeštą ryto pabust nenorėjo.

Laukė naktį manęs plentai, keltai, – bet viskas ne šičia..
Pulko damos, suskilęs žibintas skvere Amsterdamo…
Aš norėjau pakilt ir nuskrist viršum smuklių, bažnyčių,
Bet sparnus man nutraukė veikėjai iš Viešpaties dramų.

Veikiau ten aš ir pats, tik nebuvo plojimų nei scenos
Ir žiūrovai – balandžiai paklydusio elgetų pulko…
Viską nunešė vandenys Nemuno, Oderio, Senos…
Betgi vandenys niekad – kaip viskas – nevirsta į dulkes…

Ir todėl buvo Baltija… Ko gi ant kopos aš laukiau? -
Gal aš laukiau, kad vandens parneš visa tai, svies man – te…
Ak, tiesa… Išsisupti plačiai aš norėjau, bet daug ką
Taip galingai išreikšti galėjau tiktai klozete…