Nauji eksperimentai su gyvais žmonėmis
balandis 15, 2010 10:15 am Proza1. Laikrodis rodo aštuonias. Vadinas, reikia ieškoti moters. Aštuonios kažkaip susijusios su moterimis.
Deja, namie visados randu tik žmoną.
- Kodėl aš negalėčiau gyventi su moterim kaip kiti vyrai? – skundžiuos.
Ta – pliaukšt per užpakalį. Aš – rėkt.
Nėra laimės šiam pasauly!
Ūmai prisimenu: kai aptirps ledynai, tai net keletas valstybių, esančių Ramiajam vandenyne, išnyks nuo žemės paviršiaus.
Manding, laimė yra. Bet – visados su kitais.
Toks pagauna pavydas! Sekasi kvailiams…
2.
Jei vyras išvykęs, o pas jo žmoną ateina kitas… Nebūtinai kažkas įvyks! Įrodžiau bandymais.
Grįžęs iš kelionės, beldžiuos į savo duris. Atidaro pati.
- Ar Juozas namie? – klausiu. – Norėjau pjūklą pasiskolint.
- Juozas komandiruotėj.
- Ak, šitaip!.. Tai einam į lovą.
- Ką jūs kalbat!..
- Maloningoji ponia, – aš lenkiuos ligi žemės. – Būtent tokio atsakymo ir tikėjaus.
Patenkintas nusiimu avino kaukę.
Paskui visą vakarą sėdim prie televizoriaus ir žiūrim filmus, kur kiekvienoj serijoj žmonės apgaudinėja kits kitą…
Tai filmai mus ir išdurnina, mat filmuose privalu rodyt, ko nėra gyvenime. Kas gi žiūrės serialą, kuriame vyras ir moteris ramiai sėdi ant sofos ir visą vakarą žiūri serialą?
Nors būtent tai ir reiktų rodyt.
3.
Jei vyras namie, o jo žmona išeina pas kitą… Sunku numatyt tolesnius įvykius. Todėl renkamės atvirkštinį variantą.
Štai laikrodis rodo aštuonias, ir žmona jau staiposi priešais veidrodį.
- Išeinu į pasimatymą.
- Pasikviesk savo brangiausiąjį į namus, – siūlau. – Paruošiu vakarienę…
…Vakare sėdim trise prie stalo.
- Iškepiau pyragą su sprogstamuoju įdaru, – šypteliu.
Aniedu irgi vypso. Aš paeinu į kertę ir sakau:
- Papjaustykit, gerbiamasai.
Jaunikis baksteli į keptą rožę.
Pyragas sprogsta ir ištaško jam snukį.
4.
- Vėl tas pats! – guodžiuos policininkui.
- Jei niekas nesikeičia į gera, kalta pasąmonė, – išaiškina pareigūnas. – Ir su sąmone darom nesąmones. O pasąmonė – išvis be sąmonės.
Aš tik rankom skėsčioju.
- Nesuprantu šitų dalykų. Parodykit verčiau man savo pystalietą.
Jis išsitraukia iš kelnių kažkokį vamzdį.
- Jį reikia išvalyt, – sako. – Apžiokite.
Aš apžioju. Tuo metu įeina žmona.
- Atrodot kaip gėjai, – pagiria.
Man tiek džiaugsmo!..
5.
Sykį tariau pačiai:
- Vyras irgi žmogus!
Apsimetė neišgirdusi.
Betgi svarbiausia: nešoko prieštaraut! O juk tai taip nelengva! Nesikabinėt prie žodžių, praleist pro ausis lepteltą nesąmonę… Kiek reik supratimo!
Jei pasakiau kvailai, tai dar nereiškia, kad noriu paerzint. Gal aš tiesiog kvailas.
Tik šiek tiek geros valios ir sugyvent – įmanoma.
Po vedybų svarbu dėt abipuses pastangas, kad kuo greičiau praeitų meilė. Tada lieka pagarba. O gerbdamas žmogų neimsi priekabiaut, įžeidinėt… Gerbiamą norisi net išklausyt. Prieš gerbiamą ir pats stengies geresnis atrodyt.
Prasideda normalus šeiminis gyvenimas.
6.
Miegančią žmoną pririšu prie lovos…
Man gražu, nors dar nė pats nesuprantu, ką noriu šiuo bandymu įrodyt. Yra tokie siekso žaidimai… Bet ką toliau daryt? O gal aš jau didelis ir man nebetinka žaist? Pasekmes, beje, nesunku numatyt… Gal verčiau atrišt?
Protu suvokiu, kad tai būtų teisingas sprendimas, tik širdis priešinasi.
Palikt pririštą ir išeit trim dienom? Irgi geras sprendimas. Bet pavojingas.
Saugesnis – apsimest, kad virtuvėj aš ir pats pririštas. Ir ramiai ten maukt degtinę.
Arba – užsimovus bandito kaukę padus jai padegint. Paskui įsiveržt su Juozapo rūbais ir išvaduot. Šitas variantas itin įdomus.
Dar galima pritaisyt prie lovos ratukus ir stumdyt gatve… Bet kas iš to?
O gal man stovėt prie lovos ir cinamoną barstyt?
Anava jau dunda miegamajame… Gal granatą įmest?
Linkstančiom kojom sliūkinu prie lovos ir atrišu.
- Kodėl taip padarei?!
Ką aš žinau? Gal tikėjaus: padėkos…
Stoviu kojūgaly ir skėsčioju rankom.
7.
O jeigu išvežt žmoną į mišką?..
Gera mintis! Miške jai gal net patiktų. Sakė, kad aš gyvulys. O ten – žvėrys. Aukštesnis lygis!
Kažin, rogutėm išvežt ar su lova? Man gražiau rogutėm…
…Praradimų nuojauta pakeičia charakterį: jau kuris laikas elgiuos kitaip. Netekus artimo, visados atrodo, kad tai, kas svarbiausia, liko nepasakyta, todėl skubu pasakyt:
- Dvidešimt metų be peilio pjovei! Bet jau nebeilgai man liko kentėt…
Žmona įdėmiai nužvelgia mane.
- Tikrai nekaip atrodai…
…Pastaruoju metu maniškė itin pagyvėjo, pralinksmėjo ir vis kambarius blizgina, lyg pulko svečių lauktų. O sykį šypsodama paklausė:
- Infarktas gal geriau nei insultas? Kaip manai?
- Turbūt geriau… – vyptelėjau ir aš. – Bet insultas nuo niervų, o infarktas nuo didelio susijaudinimo.
- O tu susijaudink! – juokėsi.
- Kaip aš susijaudinsiu? – kikenau. – Kaip?..
Taip mudu vis dažniau pasišnekučiuodavom ir nejučiom tapom artimesni. Žmona žvelgė su užuojauta, maloniau kalbėjo, o, būdavo, ir skanesnį kąsnelį kyštels. Dėl to aš kartais net susijaudindavau. O tada stengdavaus pats jai ką nors malonaus pasakyt:
- Yra dar toks gaubtinės žarnos vėžys!
- Tu matai! – susijaudindavo ir ji.
- O streptodermija!.. Dizūrija!..
- Eik tu sau!
Iš didelio susijaudinimo pašokus, imdavo ką nors plakt, maišyt, ir aš vėl gaudavau gardaus valgio.
Bus matyti, kaip čia toliau…
8.
- Jau greit aš pasikeisiu lytį, – pranešiau pačiai. – Būsim abidvi moterys. Galėsim apie vyrus paplepėt!..
Žmona pagyrė mano sprendimą. O aš kalbėjau:
- Papasakosiu tau tokių dalykėlių… Ot pasijuoksim! O kartais atsivesim vyrų į namus. Aišku, tik lemputę pakeist, vinį įkalt… Rimtesnio ryšio su jais užmegzt neįmanoma. Po teisybei, net sukdamas lemputę vyras kažin ką įsivaizduoja… Bjaurybės! Sukaposim juos į gabalus ir išmesim į konteinerį.
Žmona pritarė ir prisipažino jau nesyk ketinusi mane sukapot. Aš apibendrinau:
- Jei vyrą traukia moterys, vyras būtinai privalo pasikeist lytį. Tada jis galės pats save traukt.
Kvailys! Seniai galėjau taip sugalvot!
9.
Bet nejau, kai būsiu moteris, kitaip matysiu? Netašytas stuobrys berželiu pavirs, kelmas – rožių krūmu… O butelį baltos apsižergęs – princu ant balto žirgo…
Bijau tokių permainų. Todėl pasiūliau pačiai:
- Tu irgi pasikeisk lytį. Su tavim aš gal įstengsiu gyvent, net kai tu vyras būsi. Vis dėlto šitiek metų kartu…
Ta pamąstė ir pritarė. Dabar man ramiau.
Nors abejonių lieka… O jeigu ims keršyt už visą gyvenimą?
Vyro protas! Juk kai pasikeisiu ir mane muš, man atrodys – myli.
Tik žmona vis dar svarsto:
- Kažin, kada geriau sutaptų charakteriai? Ar kai abidvi būtume moterys, ar kai pasikeistume?
- Kam mums tie charakteriai! – sušukau.
Aš manau: pasipūtimą, norą pirmaut – kitiems demonstruok. O namie – sėdėk ir tylėk. Pagaliau kiekvienuos namuos yra televizorius – charakterio garų surinktuvas…
O jei vis dėlto ir čia kyla nebesuvaldomas noras save išreikšt – grindis iššluostyk, dulkes nuvalyk, indus suplauk… Retas vyras tai sugeba. Ir vis tiek įsivaizduoja turįs charakterį, kuris – tik pamanykit! – gali net nesutapt.
Su laikraščiu sutampa. Su televizorium… Net su „Yahoo“ ir „Google“…
O su paprasta lietuve moterim – ne.
Pasileidimas!
10.
Grįžęs namo, tyliai palendu po lova. Įdomu, kaip elgsis mano žmona?
Ilgai ten tūnau… Moteris tai išeina iš kambario, tai vėl pareina… „Vietos sau neranda, – šypteliu. – Pasiilgo mat… Nagi, pasikankink dar valandžiukę, meilesnė būsi…“
Man irgi ne pyragai. Kaip lėtai slenka valandos! Bet štai vidurnaktis… Jau neramu: kodėl neskambina į ligonines? Į policiją? Ar maža kas man galėjo nutikt!
O ji atsigula į lovą ir sklaido knygą. Po lova šalta, sopa šonus, pasisukt nėra kur… Sukaupęs visas psichines galias siunčiu signalą: „Man bloga!.. Bloga!..“
Gal po šimtojo signalo atsliūkina šuo, apuosto ir vėlek nudyrina. Girdžiu, kaip įsiropščia į lovą…
To jau per daug! Užsirūstinęs lendu lauk.
- Vadinas, tau nė motais, kad manęs nėr, kad man gal kas baisaus nutikę!..
- Kas ten nutiks! – aiškina pati. – Mačiau, kad tu po lova.
- Matei! – iš piktumo net rankos ima drebėt. – O ar pagalvojai: gera man ten tūnot? O gal trūksta… – ašaros užspaudžia gerklę, – šilumos…
- Rytą būčiau pakišus dubenėlį šiltos košės.
Tik rytą! Žiauri moteris. Nebežinau, kaip toliau man čia būt… Lipt į lovą, lyg nieko nebūtų įvykę?
Įlipu į vonią ir skardžiai rėkiu:
- Žmogus už borto!
Paskui rėkiu tyliau, o galop ir visai užsičiaupiu. Gal aš visą amželį – už borto?..
Vis dėlto tyla – geras ženklas. Durys prasiveria… Vėl užsiveria… Manding, pamanė, kad priburbuliavau.
Bet jeigu taip – dar anksti džiaugtis…
Miegamajame šviesa jau užgesinta, žalsva mėnesiena liejas pro langą…
- Ū – ū – ū!.. – apsisiautęs balta paklode, skenduolis plasnoja per kambarį. – Žinau, ką tu padarei aną vakarą!..
- Eitum gult… – žmona apsiverčia ant kito šono.
Skenduolis – capt už kojos. Ana – spirt… Blyksteli šviesa, ir aš nykstu iš kambario. Paralelinių pasaulių susidūrimai gero neatneš…
Valgau šaltą košę – ir taip liūdna… Ak, nebūčiau eksperimentavęs, nebūčiau ir pasitikėjimo artimu praradęs. Tai ne žaidimai… Pagaliau – ko norėt iš silpnos moters?
Nors kojos tai stiprios – anava net pora dantų kliba…
Pasisotinęs jau kitaip mąstau: o juk žmona irgi nežino, ar gali manimi pasikliaut. Mudviejų gyvenimas ramus. O draugą bėdoj pažinsi…
Riaumodamas įsiveržiu į miegamąjį…
Po kurio laiko grįžtu ten apsimetęs policininku. Viskas sujaukta!..
- Naktį jus užpuolė lokys, – aiškinu pačiai. – Laimė, kad Juozapas, jūsų vyras, rizikuodamas gyvybe… Dabar jis ligoninėj, bet yra vilties…
-
Šiuo metu aš tikrai ligoninėj. Bet yra vilties…
Loading ...