Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Pasakyk, ar prisimeni tu,
Kaip Juodojoje baltus mes girdėme žirgus?..
Veržės jūra plati iš krantų,
Taip, kaip mūsų krūtinėse veržėsi narsiosios širdys.

Šaukėm: „Turką – osmaną? seldžiuką? – pritiktų užpult,
Kad jau šitiek atjojom…” Bangon smeigė Vytautas kardą
Ir pareiškė tvirtai : „Baikit bajerius! Einame gult!”
O Sapiega labai įsižeidęs jam padegė barzdą.

Puolė Vytautas didis į jūrą – jo rūstis atvėso
Ir tik šonus jaunyliui karingam apskaldė lazda…
O žirgai gėrė sūrymą šlykštų ir kriokdami dvėsė -
Pirmą sykį arklienos lietuvis ragavo tada.

Pėsčiomis į Trakus mes pargrįžom – pavargę, pasmirdę…
Vytautienė paklausė, parimus ant klevo tvoros:
“Vardan ko šitas žygis – Juodojoje girdyti žirgus?”
„A-k, nutilk! — tarė Vytautas. – Aišku, vardan Lietuvos”.

Ir tada iš tvoros išsitraukusi postambį kuolą
Moteriškė kad liuobs jam per snukį – net skilo kakta.
Krito lapai nuo klevo ir žemėn ruduo atkeliavo…
Ir širdin, kas be ko… Bet istorija tai jau kita.