Dar nežinomų jėgų pergalės ženklai
rugsėjis 27, 2010 9:00 am ProzaLietuviški lūkesčiai
Yra valstybės veikėjų, kurie vaiposi: jūs norėtumėt, kad valstybė viską jums patiektų ant lėkštutės, o patys tik sėdėtumėt rankas sunėrę…
Taip, aš norėčiau.
Valstybės veikėjas privalo kas rytą pasibelsti į mano duris ir pasidomėti, ar man ko netrūksta. Jei trūksta – atnešti. Gal – ir ant lėkštutės. Kas jau čia tokio? Tai tik paliudytų, kad veikėjas stengiasi. Tokį aš net rekomenduočiau valstybiniam apdovanojimui.
Visi norėtume, kad taip būtų. O jei visi, vadinas, taip ir turi būt. Jei šiuo metu tai dar neįmanoma, tai nors Lietuvos ateities vizija tebūnie tokia.
Bet kodėl – neįmanoma? Veikėjų daugybė, o neveikia!
Tik geros valios reik. O vaipytis tikrai nederėtų.
Kada nors žmonės bus taip sureguliuoti ir suderinti, kad mokės ne tik kalbėti, bet ir girdėti. Tada viskas bus kitaip… Bet tie laikai dar toli.
Šeiminiai rūpesčiai
Sykį žmona priekaištingai man tarė:
– Skaičiau žurnale, kad visi vyrai gali pasiekt orgazmą.
– Tegu siekia, – gūžtelėjau pečiais.
Norėjau dar pridurt, kad aš ir taip nemažai pasiekęs, kad aš ne toks, kaip visi…
Bet argi supras? Jei nori vaidytis – keisčiausių priekabių gali išgalvot…
– Ir daugelis moterų gali! – tęsė jinai. – O prieš karą tokių buvę mažiau nei pusė…
– Tai prieš Pirmą pasaulinį gal nė vienos nebuvo? – sumečiau. – Reiškia, tai nėr svarbu. Tikrai nemanau, kad mums to reik. Jeigu žodis toks bjaurus – ir tas dalykas negali būt geras… Bet kad nori, tai siek.
– Dalis moterų net suvaidinančios orgazmą…
– Tu ne artistė, – raminau. – Ir ačiū Dievui…
– Nors iš tikrųjų tai visos galinčios pasiekt… Svarbu partnerio veiksmai…
– O aš mėgstu veikt vienas! – pareiškiau. – Niekuom negali pasitikėt.
Trenkiau durim ir išėjau iš namų.
Paprastai apie tai, kas nepaprasta
Jei rinkčiaus orientaciją šiandien – būčiau zoofilas.
Gyvūnams nereikia dovanot brangių kailių. Sunkmečiu tai itin svarbu.
Daugelis šviesių asmenybių renkasi pedofilo kelią. Bet tai ne man. Mažius neria į tamsiausias interneto gelmes. Aš gi žinau vos keturis ėjimus pele… Nesutaptų charakteriai!
Pedofilu gali būt tik labai išsilavinęs žmogus.
Tiesa, yra dar vyrų pasaulis…
Jei koks vyras norėtų mane palaižyt, aš atsakyčiau: „Laižyk, brolau.”
Tačiau yra papildomų sąlygų.
Tegu mane palaižo prieškambary ir po pietų. Tegu laižo tik rankas ir batus. Ir tegu tris paras nebūna ėdęs česnakų.
Ar turėčiau už tai imt pinigus? Nebūtinai. Aš gal net jausiuos naudingas visuomenei. Juk mane palaižęs vyras ilgai čiaudės ir spjaudysis, o tai reiškia – bus įgijęs imunitetą ir gal jau niekad nieko nebenorės laižyt. Net vaikų.
Aišku, ne viskas taip paprasta. Kai būsiu valdovas, tai atsiras norinčių man rimčiau palaižyt. Jei priprasiu, gal net patiks…
Bet tai jau kiti, daug sudėtingesni – pilietinės visuomenės, politinės sąžinės formavimosi procesai.
Vidiniai nukryzėjimai
Vėl tas pats! Užuot sėdęs prie darbo stalo, aš sėdžiu po stalu, o kai praeina žmona, apsimetu, kad esu ne tikras, o pliušinis…
Ant mano lovos tupi šuo ir stebi mane.
Šuo tikras, todėl aš jam įtartinas – vengia su manim žaist. Ir aš privengiu šuns. Jei būčiau drąsesnis, pririščiau prie uodegos skardinę ir išginčiau į stotį.
Bet jau kuris laikas į savo šunį kreipiuosi „jūs” ir net gatvėj nevedžioju už pavadėlio – tai būtų rimtas ano garbės ir orumo pažeidimas.
Paprastą žmogų, kurį kas nori gali net už nosies vedžiot, tai nekaip nuteikia…
Tiesa, gatvėj ir šuo kartais pakelia kokį mano numestą niekniekį. Bet aš tai visados seku jam įkandin su skrybėle…
Susinervinęs baksteliu šluotkočiu.
– Parodyk, kvaily, gyvūnų teises.
Šunėkas nusigręžia su panieka.
Žmona rodo mane kažkokiam ponui su barzda: mat kas išėjo!..
Tas ponas… Kartais ir jį randu savo lovoj. Pasišiaušęs, akutės tik laksto į šalis – nepanašu, kad norėtų su manim žaist…
Kodėl mano lovoj negalėtų kokia daili dama įsikurt? Gal dailiajai lyčiai lova per prasta? O gal žmona jas atbaido? Charakteris tai ne iš maloniųjų…
Sunku man…
Išoriniai iškryzinimai
– Prisimeni, koks tu buvai prieš kryzę? – juokiasi pati.
Aš paraudęs prisidengiu delnais.
– Kryzė mane labai pamokė. Bet, sako, jau greitai baigsis, ir aš bijau, kad vėl pasileisiu. Ak, kaip norėčiau, kad kryzė tęstųsi amžinai!
– Visi norėtų, – atsidūsta moteris.
– Tie prakeikti gamintojai! – grūmoju. – Jiems vis gamint, gamint… Ir jie dar skundžiasi, kad mažėja vartojimas. Betgi mes, vartotojai, anaiptol nesam tinginiai! Tiek metų vartoju net susirietęs… Tikrai pavargau. Ir vis dėlto mes, patriotai, pasiryžę vartoti kasdien. Ir net per valstybines šventes! Tik duokit mums pinigų! Vartos net sunkūs ligoniai, seneliai…
– Tai kodėl jie neduoda? – stebis pati.
– Riebesni veikėjai mokina, kad per daug vartoti negerai. Atseit viskuom persisotini, apima depresija…
– Užtat valdžia prigalvoja gamintojams visokių kliūčių, – suvokia žmona. – Valdžia gera. Bet ką ji viena gali. Ir patys privalom pasistengt…
– Šiandien pat išeinu į atsargą, – ryžtuos.
Kas vartojo daugiau nei penkiasdešimt metų, tam tikrai skirs nusipelniusio vartotojo vardą, ordiną, sklypą žemės ir valstybės rentą. Bus gerai!
Kasdieniai bauginantys dalykai
– Šįryt vėl išlipau iš lovos ne ta koja, – skundžiuos pačiai.
Mat viena koja yra teigiama, kita – neigiama. Deja, niekad negali žinoti, kuria išlipt, nes pliusas bet kada gali pasikeist į minusą… O jei gali nutikti kas blogo, tai būtinai nutiks. Išlipt pliusine koja – grynas atsitiktinumas.
O jei išlipi ne ta koja, gali tą dieną jau nieko nedirbt – tuščias reikalas. Geriausia vėl krist į lovą ir bandyti užmigt, o paskui lipt iš naujo. Bet jei nepavyko iš pirmo karto, maža vilties, kad bus kitaip…
Dar blogiau, kad gali nepastebėt išlipęs ne ta koja. Imsies ko nors didingo – tik pagadinsi. Tad geriausia – nė nelipt, o stebėt, kaip triūsia žmona, ir jai patarinėt.
Moterys tai dažnai išlipa gerąja koja. Moteriška intuicija! Užtat moterys ir padirba daugiau. Vyrai niekad joms neprilygs.
Jei vyras vis dėlto išlipo iš lovos, žmona privalo būti itin dėmesinga: paglostyti, pataisyti ką nors skanaus… Elgtis kaip su šunimi. Juk šuo stovi ant keturių – tai daug lengviau! – ir vis dėlto, kai tik gali, visados stengiasi atsigult.
Tad ką šnekėt apie vyrą…
Būtovės slėpiniai
– Vyras yra vyras, – aiškinau žmonai.
Ta numojo ranka.
– Nelabai jie man rūp… Alaus negeriu, pas mergas nevaikštau…
Labai stebėjaus tatai girdėdamas.
Betgi tikrai neprisiminiau, kad būčiau regėjęs saviškę šlitinėjančią gatvėm, grįžtančią paryčiais… Kaip ji gyvena? Kas jai svarbu?
Užtat ir sakoma: nesuprasi moterų…
Mokslo pasaulyje
– Jei nebūtų žemės… – tarė K. – Ant ko tada žmonės stovėtų?
– Ant grindų, – atsakė P.
Juodu buvo Riomerio universiteto Teisių profesoriai, tad nuolat ginčijosi svarbiausiomis temomis. Sutarė tik dėl vieno: teisės nereikia mokyt, nes kiekvienas intuityviai jaučia, kas teisinga.
– Ar tiesa, kad žaibas trenkia tik į gerą žmogų? – vėl klausė K.
– Būtent dėl to tiek mažai nutrenktų, – linktelėjo P. – O juk geriau, kai žmonių gyvybes nusineša stichijos, o ne kiti žmonės…
– Bet žmogui be gyvybės turbūt sunku? – svarstė K.
– Nieko tokio, – aiškino P. – Žmonės gaminami su gyvybės ženklais tik dėl to, kad sukčiai negalėtų jų padirbt.
Profesoriai išėjo gatvėn, tačiau ten cirkuliavo daug žmonių be gyvybės ženklų.
– Yra tipų, kurie net geroj vietoj taip skuba, lyg jų lauktų kažkas dar geresnio, – piktinosi K. – O juk laimė yra tiesiog būti!
– Tai būk, – vyptelėjo P.
K. ir taip, ir anaip bandė būti, bet vis kažkaip stengdamasis, o ne tiesiog.
Paskui nuleido rankas ir atsiduso.
P. jautė pareigą išaiškinti bičiuliui kai kurias jo asmeninio atodūsio ypatybes:
– Jūs, kolega, pernelyg mokytas, kad mokėtumėt tiesiog būti. Palikim tai nemokšoms. O jums laimė – siekti laimės. Bet kai pasieki, tai tampa nelaime. Todėl svarbu visą laiką būti per žingsnį atsilikus… Beveik – yra viskas. O viskas – per daug.
Pats nustebo, taip pasakęs, bet dėl visa ko užsirašė ir užkasė…
Po daugel amžių mokslininkai atkapstys, ištyrinės… Šiuo teiginiu bus papildyta viena enciklopedija ir net keturios evangelijos…
Tačiau K. to dar nežinojo ir toliau ėjo vienas, teisingai įžvelgęs, kad dviese, atsilikę per žingsnį, ilgai neištvers…
Naujienos observatorijoje
– Koks yra politikos žvaigždžių tikslas? – klausėm.
– Išsilaikyti orbitoj, – atsakė astronomas Šmukštaras.
– O toliau?
– Toliau išsilaikyt.
– Ir kas iš to išeina?
– Nieko neišeina.
Visatos beprasmybė užgulė mūsų sielas.
– Tai kam visa tai?
– Niekam.
Davėm astronomui į kailį…
Prasmingiau tapo.
Loading ...