Apie meilę
gruodis 17, 2009 10:33 am PrisimynimaiDaktaras šliūkštelėjo analizus kriauklėn.
- Inkstai… Kepenys… Viskas vietoj.
- O širdis… – suvapėjau. – Širdis tai jau tikrai stovi! Šitoj pusėj nieko nejuntu.
- Širdis kairėj pusėj.
- O kodėl kitiems dešinėj?
- Eik lauk! – suriko.
Aš atsisėdau, pažvelgiau jam į akis.
- Gal malonėtumėt, daktare, pats išeit, – pasakiau, – ir ten laukiantiems artimiesiems paskelbt gerąją naujieną: liko man tik mėnuo… paskutinė stadija… Na, jūs geriau mokate…
- Negaliu, – purtė galvą.
Padaviau jam stiklinę vandens, paėmiau už rankos.
- Galite, – pasakiau. – Jūs daktaras! Jūs davėt Hipokrato priesaiką! Jūs neturit teisės būti toks žiaurus.
Jis pakilo ir išėjo. Likęs vienas pro užuolaidos kraštelį žvelgiau į būrį artimųjų kieme. Anava duktė ir žentas jau kimba kits kitam įplaukus… Pati graibosi rankinėj validolio… Ne, tiesos jie nebūtų ištvėrę.
Štai prieina daktaras, kalba kažką, ir visi jau rimsta.
Kaip aš juos mylėjau! Kaip visą gyvenimą troškau jiems gero! O ką gali padaryt gero be pinigų? Tai nors tokiu būdu pradžiuginsiu…
Trisdešimt dienų bei naktų vilties ir laimės! Argi to maža?
Paskui vėl metus gali kryželį vilkt…
a WordPress rating system
Loading ...
Algirdas L. :
Data: gruodis 18, 2009 @ 12:08 am
Įkvėpkite personažui daugiau gyvybingumo, išradingumo, pasitikėjimo savimi, tikėjimo aplinkiniais ir artimaisiais, skatinkite mokytis. Kitaip jam teks vis didinti tą visuomenės atpalaidavimo nuo savęs laiką, kol, nedaug tetrukus, pakils pagunda iš viso pasišalinti…