Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Apie tiesą

gruodis 31, 2009 10:30 am Juozas Prisimynimai

Kai man prireikė skylamušio, sutrikau. Ar belikę nūnai tokių daiktų? Jau pats žodis „skylamušis” skamba kaži kaip kvailai, sovietiškai. Mano ausiai – gražu, o liberalo? Konservatorius gali ir visai pašėlt.

Rusai ateina, o čia tipas mat skylamušiu susirūpinęs!

Ilgai nesiryžau užeit ir pasiklaust. Dūsaudamas sukau ratus aplinkui prekybos ir net pramogų centrus. Ponai ir ponios juokdamiesi žengė iš audio į video, iš judriojo ryšio zonos į fiksuoto ir sveiki, gyvi grįždavo atgal. Kaip aš jiems pavydėjau! Kaip troškau pats toks būt – naujais, svarbiais reikalais užsiimt!

Pakeliu galvą, žvelgiu į vitriną – niekuom aš tarsi ne prastesnis už trečios ar net antros eilės kandidatą! Bet kas iš to? Paprašysiu, ko man reik, visi tuojau supras, kad glušas, o gal net raštininkas. Jei ir nemuš, tai jau tikrai pasijuoks, nuotaiką visai dienai sugadins…

Širdis daužėsi, trūko oro. Šitaip jaučiaus tik sykį, dar sovietmečiu, kai ėjau vaistinėn prezervatyvų…

Išėjau tada iš miško po trejų metų. Alkanas, šernų apdraskytas… Laimė, priglaudė paprasti dzūkai kolūkiečiai, įsidarbinau sienlaikraštyje, ėmiau aktyviai sportuot – išdulkėjo iš galvos antitarybinės mintys…

Iš susijaudinimo temsta akys. Nejau ir dabar taip bus? Miškai nebe tie. Nūnai ten apsitveria žmonės, baisesni kaip šernai.

Ūmai pasigirdo trimitas, pro šalį prašliaužė Suvalkijos ūkininkų kolona. Nuleistos galvos, pakeltos šakės.

Mosteliu jiems ranka.

- Tegyvuoja visų darbo žmonių šventė – rublinių indėlių grąžinimas! Valio, draugai!

- …lioo!.. – rūsčiai atsiliepia minia.

Vargšai! Jie dar nežino, kad prie Rūmų jiems jau išrausti brolių kapai…

Pasmerktųjų vaizdas sustiprino mano dvasią. Įkvėpiau oro ir žengiau blizgančion skylėn.

Jaunas, diktas vyrukas nužvelgė mane it šiaudų kūlį.

- Norėčiau įsigyt skylamušį, – suvapėjau. Susverdėjau ir vos nenuriedėjau laiptais.

- Oho! – atsiliepė tas.

- Ką? Ką? – suskrido mergos, ano bendrininkės.

- Ponas pirks skylamušį! – skardžiai, kad išgirstų visa salė, suriko tas niekšas.

Vyrai ir moterys, visi raudonais rūbais, rinkosi iš priedangų ir smalsiai stebeilijo mane.

- Skylamušį!.. Skylamušį!..

Trumpam netekau sąmonės.

Atsimerkęs pastebėjau, kad vyrai žvelgia į mane gan palankiai, o moterys aiškiai susidomėjusios – viena net mirkčiojo dešine akim.

Užtat jau gerokai drąsiau pasakiau:

- Taigi taigi, kaipgis! Skylamušio mat prireikė.

- Ir ką gi su juo veiksit? – šypsodamas klausė pardavėjas.

Sujaudintas tokio jaunų žmonių dėmesio, kurio visai nesitikėjau, įkaitintas moterų žvilgsnių – o jau buvau pripratęs prie radiatoriaus! – ūmai panorau pasirodyt sąmojingas. Todėl atsakiau:

- Nesirūpinkit! Pirmiausia išmušinėsiu skylutes senelių galvikėse. Paskui imsiuos moterų. O jau kaip reikiant išmiklinęs rankelę – į vyrus kibsiu.

Suūžė, suklegėjo visi. „O, žiūrėk, ir tarp tokių pasitaiko…” -šnibžtelėjo kažkuris. Bet gal man tik pasivaideno.

- Teisingai mąstote, – linktelėjo pardavėjas. – Daugelis atbulai pradeda.

Padavė man skylamušį ir dar du cigarečių pakelius pridėjo.

- Užtrauksit dūmą, jei susinervinsit.

Gūžtelėjau pečiais.

- Ko gi turėčiau nervintis?

Vaikinas paraudo ir paslėpė rūkalus.

Kas be ko, šiuolaikinis skylamušis ne toks, kokiu buvau pratęs darbuotis. Bet mergina jau mirkčiojo man abiem akim – tai ar galėjau pasakyt: „Dovanokit, ponai, man tik popieriuj skylutes pramušt…”

Paklojau devynių mėnesių pašalpą ir išėjau.

Krito lapai… Lapais šliūrino seneliai…

Susimąstęs ilgai sėdėjau ant kelmo. Jei imtis verslo, tai kodėl ne šiandien?

Man patinka ruduo. Rudenį lengviausia susikaupt.

Apie tiesą9.51022