Tolesni žinių visuomenės kūrimo darbai
rugpjūtis 30, 2010 1:13 pm ProzaKūriniai prie jūros
Šiemet tvirtai apsiprendžiau: sukursiu kurortinį romaną. Ar aš prastesnis už kitus? Ir televizorių moku žiūrėt, ir krautuvėj nepasiklystu…
…Ji sėdėjo parke ant suolo ir skaitė knygą.
– Jūs sėdite ant suolo? – paklausiau.
– Taip, – atsakė.
Pokalbis mezgėsi, nes pradėjau teisingai. Bet kas toliau? Filmuose tuoj būna kažkoks nuotykis, dar labiau suartinantis porą. O šita ponia ramiai sau sklaido knygą…
Apsidairiau – aplinkui nesimatė nei gangsterių, nei vampyrų, nei vilkolakių…
Entuziazmas nuslūgo, pasitikėjimas savimi smuko. Laimė, prisiminiau dar vieną svarbų klausimą:
– Ar jūs turite ką nors?
Dabar ji užvertė knygą ir įdėmiai nužvelgė mane.
– Piniginės nesinešioju.
– O mano santykiai su žmona – puikūs! – neištvėriau nepasigyręs.
Ji dar įdėmiau pažvelgė. Pasijutau tvirčiau, tad laukdamas įvykio – širdim jaučiau, kad kažkas būtinai nutiks! – leidau sau ir niekus tauzyt: atseit orai gražūs, jūra šilta…
Ji ūmai pakilo: grįšianti į sanatoriją.
Lyg ir viskas aišku. Tai – kvietimas. Bet kažko lyg ir trūksta…
Ūmai akies krašteliu pastebėjau mūsų link sėlinantį vampyrą. Pakirto kojas…
– Ar viskas gerai?
Aš pramerkiau akis. Ponia laikė mane už rankos…
O vampyras jau čia pat – juk būtent prie šito suoliuko po maudynių ir buvom sutarę susitikt su žmona…
Ką turėjau daryt? Apglėbt tą moterį ir laukti, kas bus? Bet tiktai filmuose būna gerai. Ten vampyrai greičiau juokingi, nei baisūs.
O jei vienam žengti pirmyn? Mano skaitytoja pamatys, kad aš nebijau nė tų!.. Gal dar labiau mane gerbs? Rytoj vėl čia ateis, vildamasi, kad aš galbūt gyvas…
Atsidusau ir žengiau pasitikti lemties.
Senos gudrybės
Sykį įkritau į šulinį. Suėję kaimynai kalbėjosi:
– Šiais laikais retai kas beįkrenta.
– Todėl, kad visi vandenį iš čiaupo geria. O kai kurie – įsivaizduok! – net iš butelio.
– Ne dėl to! Tiesiog nebėr mados į šulinį krist.
– Žmonės pasileidę. Jiems tik mados galvoj.
– O vis dėlto būtų įdomu, jei žmogus į butelį įkristų. Šuliny aš ne ką įmatau…
– Gal reiktų ištraukt? Jei musė įkrenta į lėkštę, visados ištraukiu.
– Tai musė!.. Einam televizoriaus žiūrėt. Gal parodys kokį žmogų šuliny. – Man labiau patinka žmogus ant stogo. Arba, kai gatvėj partrenkia. Arba savaime užsiliepsnojantys…
Aš pagaliau išpučiau burbulus ir surikau:
– Mane filmuoja slapta kamera!
Kaimynai sujudo, sukruto. Vienas tuoj strykt į šulinį.
– Kitas! – riktelėjau.
Pliumptelėjo ir kitas.
Pasilypėjau jiems ant pečių ir šiaip taip išsikeberiojau į paviršių.
Nueidamas galvojau, kad mūsų žmonės iš esmės – geri. Tik reikia mokėt tą gerumą pažadint.
Neįmanomi projektai
Girdėjau, rengiama televizijos laida, kur žmogus visiškai atsiskleis ir bus savimi.
Iš pradžių pamaniau: tai nesąmonė!
Bet kai ilgiau galvojau… O kodėl ne?
Jei ten bus dyka plynė, aptverta spygliuota viela, jei aplinkui lakstys šunys ir stovės sargybiniai su kulkosvaidžiais…
Tokiom sąlygom žmogui galima leisti ir atsiskleist, ir savimi pabūt.
Bet žiūrovui tai nieko įdomaus.
Galimi kiti variantai. Vyras gali atsiskleisti net savo bute, jei mažamečiai bus išgabenti į saugią vietą, o žmona pasirašys: „Dėl mano mirties prašau nieko nekaltint…”
Žmogus gali skleistis ir visoj Lietuvoj. Bet tada ir pasirašyti turėtų visi gyventojai.
Vargu ar tai įmanoma. Žmonės nori gerų laidų, bet kai reikia pasiaukot…
Lietuviški tipai
Nuo stogo nukrito žmogus… Apkrausčiau kišenes – nieko!
Geri žmonės retai krenta. Kyla dar rečiau – juk net menkas vėjelis gali nupūst.
O va blogi tvirtai stovi ant žemės. Kai pakyla – dar tvirčiau sėdi. Jei blogas nukristų – jo kišenėse pluoštus rastum… Tik anys nekrenta man po kojom – krenta į specialiai jiems paruoštas minkštas vietas.
Aš pats esu geras, bet norėčiau būt blogas. Deja, vien norų negana. Reikia mokytis, praktikuotis. Ir tai dar kažin… O kitiems nė mokytis nereik. Talentai!
Nors būti geram – gėda, blogieji mėgsta apsimesti gerais. Kai esi stiprus, ko nepavaidint silpno! Tai net smagu. Šitaip jie privilioja būrius naivių geruolių – ir staiga kyšteli savo tikrąjį snukį. Naivuoliams – ašaros, stipruoliams – juokas.
Ir man patiktų šitaip žaist. Tačiau rinkimų kampanija – sudėtingas žaidimas.
Manoma, kad gerųjų yra dauguma. Gerieji pradeda, bet blogieji laimi. Taip ir turi būt! Jei laimėtų gerieji, viskas čia būtų dar blogiau.
Bet gerieji dar niekad niekur nelaimėjo. O jei atrodo, kad taip yra nutikę, reiškia, blogieji buvo itin gerai užsimaskavę.
Apie lovą ir Lietuvą
Esu lovoholikas – daug laiko praleidžiu lovoj, man patinka gulėt.
Matyt, toks mano pašaukimas. Bet kas mane pašaukė? Gal pati lova?
Būna, kad pašaukia Tėvynė. Bet Tėvynė niekad nepašaukia nei į lovą, nei kitur, kur gerai. Tėvynė gali pašaukt tik į kovą. Net prie darbo nebešaukia. O būdavo… Keičias Tėvynės būdas.
Aišku, kad Tėvynė nemyli žmogaus. Bet negali pasakyt, kad jai nusispjaut į žmogų. Žmogaus ji tiesiog nemato. Tėvynė akla, kurčia ir net liežuvio nebeapverčia. Kurčnebylės vardu byloja kažkokie tipai. O ką ji pati mąsto – nežinia.
Tėvynei paskirta globa, tačiau pinigėlius globėjai sau susižeria. Nenuostabu, kad Tėvynės būklė negerėja.
Tėvynei būtų geriau kokioj prieglaudoj prie bažnyčios, vienuolyno… Girdėt, rusai sutiktų priglobt…
Tik va globėjai – nei patys rūpinasi, nei kitiems leidžia.
Pilietinė pedofilija
Jūs sakot: mes neturim teisės skolų naštą savo vaikams užkraut.
O aš sakau: turite jūs visokiausių teisių. O ir be teisių dar kiek pakraunat!
Ir ko čia taip susirūpinot tais vaikais? Ar tai lepios šiltnamių gėlės? Maži, žiaurūs savanaudžiai, iš kurių išsivystys dideli, tokie, kaip jūs. O tada jau puikiausiai patys savimi pasirūpins.
Vis kartojat: mūsų vaikai gyvens geriau už mus. Aišku, kad gyvens! Jūs ir patys gyvenat šimtąsyk geriau už mus. O jeigu jūsų vaikai dar antra tiek…
Verčiau linkėtumėt vaikams gyventi blogiau – gal geresni būtų. Jūs gi nuo gero gyvenimo visai iškvaišot – burbulus ėmėt pūst…
Vaikai, kaip ir šunys, jau dabar turi daugiau teisių. Įkyriam, nuolat litų kaulijančiam suskiui net per snukį dorai užvažiuot negali. Gerai, kad nors nereikia su kraitele sekiot ir jo išėdas, išmatas rankiot. Bet taip yra tik todėl, kad gavęs pinigų vaikas nori būti kuo toliau nuo tėvų.
Atsikvošėkit! Mažiems vaikams jūs esat kiaulė taupyklė. O paaugusiems – baidyklė. Jūsų pilyse vaikai norės gyvent be vaiduoklių.
Tegu tie niekšeliai nors skolų naštą pavalkioja. Negi jiems tik lėbaut, mašinikėm lakstyt ir dar riebesnius burbulus pūtinėt?
O jūs vis tą patį: kiek gražaus jaunimo! Kokia šviesi ateitis!..
Andai ir jūs pats kažkada kažkam atrodėt šviesi ateitis. O kas belikę?
Bet gali būti, kad jūs tikrai mylit vaikus. Jeigu net plėšrūnes barakudas mylite…
Gal ir Lietuvą mylite! Stovite nusmukusiais reitingais ir įkalbinėjate…
Ir ta leidžiasi vedama… O iš ko rinktis? Niekada čia nebuvo iš ko… Kad svilinant saulei apsikaustę sunkiais šarvais eitų muštis… Kad lėktų į tolybes sūriu vandeniu žirgus girdyt…
Kur daugiau tokių durnių rasi?..
Tyrimai prie jūros
– Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, – parodžiau. – Niekas čia nesikeičia…
– Pasikeis, – atsakė prociesorius Bumblauckis. – Baltijos jūrą privatizuoja „Vilniaus vandenys”. Mėnesinis mokestis – šimtas penkiasdešimt. Parai – dešimt.
– O jeigu aš noriu trumpam įbrist? Ir tiktai iki pusės?
– Myžt į jūrą bus draudžiama.
– Žmonės niekados su tuom nesusitaikys! – sušukau. – Strasbūrą pasieksim.
Pasipiktinęs nuspyriau bangą ir apžvelgiau kitas neteisybes.
– Vyras, norėdamas, kad moteris juo susidomėtų, privalo atsiskleist. O va moteriai gana tik drabužius praskleist. Aš kreipsiuos…
– Tu kitąsyk su žmona atvažiuok, – patarė prociesorius. – Galėsit šaškėm žaist.
– Kad nėr čia kur su žmona važinėt! Visur užkimšta… O išsinuomojęs vietinę – ir kopose gali pastatyt.
– Tie dalykai jau apmokestinti, – pranešė prociesorius. – Pamatys tave su svetima – šimtas. Pakliūsi antrąsyk – du… O už piktybinius pažeidimus gali net moterį konfiskuot.
– O jeigu ji užrašyta kito asmens pavarde?
– Bauda ir anam – už aplaidumą. Sugriežtintos Lyčių eismo taisyklės. Vasarom čia tiek avarijų.
– Tai gal ir teises reiks laikyt?
– Aišku, reiks, – patvirtino prociesorius. – Lyčių eismas sudėtingesnis nei kelių… Vyriški modeliai paprasti: keletas arklio jėgų, dūmtraukis, stumtraukis… Todėl net naktį sprogę, rytą vėl eina. Bet moteriški… Štai, sakytum, niekai – modeliui lengvai stukteltas bamperis… O rimti gedimai gali pasireikšti net širdies srity… Ne specialistui sunku suvokt, kas ten ne taip… Todėl pradedančiam nuotykių ieškotojui bus ant užpakalio priklijuotas žalias lapas.
Net jūra lengviau atsiduso.
– Jei žmona būtų moteris, tai nebūtų žmona, – apibendrino prociesorius.
„Reiks pasakyti saviškei, – užsirašiau. – O tai įsivaizduoja kažin ką…”
Bet štai įžengėm miestan, ir prociesoriaus žvilgsnis galėjo dar plačiau aprėpt.
– Visados malonu regėt lietuvius prie cepelinų, – pasidžiaugė. – Reiškia, mūsų sielos vis dar veržias aukštyn.
Smulkmena… O kažkaip šviesiau tapo.
Loading ...
Arnas :
Data: rugsėjis 1, 2010 @ 8:38 pm
baisiai geras apie gerumą ir šulinį!