Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

– Kada pagerės gyvenimas? – klausia pati.

– Tada, kai pagerės žmonės, – aiškinu.

– Tai kodėl jie negerėja?

– Laukia, kol gyvenimas pagerės.

Sėdim, laukiam…

Jau senokai praėjo išpranašautas terminas: po dvidešimties metų gyvensim kaip švedai.

Bet negyvenam. Nejaugi neįmanoma susilygint?

Tikrai įmanoma! Tik reikia luktert, kol patys švedai užsimanys gyvent kaip lietuviai.

Kad tik tas noras jiems kiltų! O proto ir pastangų – nereik…

Kažkokie šiltose dujose besiveisiantys kenkėjai vis kelia šilumos kainas. Ką daryt?

Nesukim galvos. Tegu tik smarkiau ir greičiau kelia.

Kai vieno žmogaus apšildymas kainuos tūkstantį, savaime liausimės šildęsi.

Žmogus viską gali ištvert. O kenkėjai nuo šalčio išnyks.

1.

– Kas yra žmogus? – klausė prociesorius B.

– Mokytojau! – šaukėm. – Bene mes piemenys? Pradėkim nuo rimtų dalykų.

– Tebūnie, – nusileido anas.

Išvyniojęs parodė mums tam tikrą daiktą.

– Išmanusis grėblys „Philips”, – paaiškino. – Gali smogt žmogui į kaktą iš didelio atstumo. Nebereiks ant jo lipt.

– Tai patogumas! – stebėjomės.

– Privalomas politikams, bet subalansuotas kiekvienam lietuviui.  Skaityti tęsinį…

Yra ženklų, kad kils nauja kryzė. Kaip elgtis?

Nuleisti rankas, suglausti kojas ir ramiai sėdėti. Gulėti – dar geriau.

Kai visi pasaulio žmonės – ir patys galingiausi, ir visai neįgalintys – ramiai sėdės arba gulės, nebus kam nė kryzės sukelt.

Sakot: neprabėgs nė tūkstantmetis, o būsim lygūs net prieš įstatymą.

Aš sakau: tiek neužtruks. Jau ir šiandien pasitaiko situacijų, kai tampam lygūs.

…Skridom tada virš Amsterdamo. Staiga atsivėrė slaptosios durys ir įėjo lėktuvo vadas. Buvo susijaudinęs, grąžė rankas ir žvelgdamas į mėnulį tarė:

- Jei norėsiu, padarysiu taip, kad lėktuvas tėkšis į žemę.

- Nedaryk! – šaukėm.

- O kas man už tai bus?

- Pinigų duosim!

- O man gal ne pinigai svarbu.

Moterys siūlė ką turinčios brangiausio. Vyrai – įstatymų paketą ir teisę dusyk per metus pasakyt kalbą JT asamblėjoje. Skaityti tęsinį…

Graikai visai pasileido! Už šildymą mokėti jiems nereik, o vis tiek bankrutuoja.

Europos vadai turėtų lietuvius ir graikus sukeist teritorijom.

Sušalę graikai išmoks dirbt. O lietuviai seniai nusipelnę gyventi geriau.

Sportas – tai karo atmaina…

O kai mūsiškiai laimi, iš visų pusių girdėt riksmai: nušlavėm… sumindėm… parklupdėm…

Štai kas mūsų pasąmonėj! Štai kaip mes norėtume elgtis su kaimynais!

Gerai, kad Lietuva – maža šalis.

Grįžtu namo… Visi kambariai pripilti smėlio, sienos perdažytos geltonai, net keli ventiliatoriai pučia karštą orą…

Ant smėlio krūvos sėdi žmona juodais drabužiais, žaidžia baltais briketais…

Pats kaltas. Kiek andai meldė: nepūsk arabų…

Pergalės ir pralaimėjimai

Prisimenu, kai buvau krepšininkas, tai mano ūgis buvo du metrai dvidešimt. Visi mane pravardžiavo „centru”. Aš turėjau gaudyt kamuolius ir dėti juos į krepšį. Atseit žmonėms tai patinka. Bet man nėmaž nepatiko visų akivaizdoj trumpom kelnikėm strikinėt.

– Aš nenoriu žaist! Aš jau didelis, – sakiau.

– Šiandien labai svarbios rungtynės, – įtikinėjo treneris. – Su ispanais.

– Aš nemoku ispaniškai.

– Galėsi jiems rusiškai atsakyt. Skaityti tęsinį…