Nejaugi ir vėl patys mokėsim už šildymą?
rugsėjis 27, 2013 1:09 pm ProzaKaip ten buvo? Jų nuopelnai
Dabar visi galvoja, kad Lietuvos valstybę sukūrė Kaušpėdas. Tai netiesa. Vienas Kaušpėdas nebūtų tiek prikūręs. Lygiom dalim prisidėjo Landsbergis, Ozolas ir Prunskienė. Visus svarbiausius darbus jie padirbo keturiese, veikė kaip komanda, ir jei vieno kurio nebūtų buvę, tai nieko čia nebūtų. Tekstus rašė Ozolas. „Lietuva brangi…” – tai jo žodžiai. Aranžavo Landsbergis, o Kaušpėdas perteikė tautai suprantama forma. Prunskienė gi išvirdavo pietus, pašluodavo kambarius ir rūpinosi, kad vyrai neprisigertų. Ir štai rezultatas!
O, kad dabar būtų taip darniai dirbama! Jei Pirmininkas kurtų įstatymus, Premjeras rūpintųsi reklama ir rekvizitu, o Kaušpėdas perteiktų įstatymų tekstus tautai taip, kaip jis vienas temoka… Prezidentė gi pasirūpintų, kad vyrams nieko netrūktų, kad niekas jiems netrukdytų.
Viskas čia būtų kitaip.
Deja, toks įspūdis, kad dabar nėra komandos, nėra aiškaus pasiskirstymo darbais. Ką dirba Kaušpėdas – išvis neaišku. Nūnai plinta nuomonė, kad geriausiai mums tiktų vienas trijuose asmenyse. Manoma, kad tai galėtų būti Mazūronis tėvas, sūnus ir šventoji tvarkos ir teisingumo Dvasia.
Galėtų taip būti. Bet anaip – geriau.
Kaip čia yra? Mano indėlis
Dabar, kai mes pirmininkaujam Europai, aš visai kitaip jaučiuos, nebesistengiu būti įdomus. Tegu eiliniai europiečiai stengiasi mums įdomūs atrodyt.
O geriu tiek pat, nes daugiau neįstengiu. Bet išgėręs andai traukdavau rusiškas dainas, o dabar giedu „Odę džiaugsmui”. Deja, kaimynai nesidžiaugia ir prašo pritildyt radiją. Aš perspėjau: „Arba jūs su mumis, arba eikit lauk iš Europos Sąjungos.”
O kaimynė šliūkšt man ant galvos kibirą srutų. „Sveiks, pirmininke!”
Dėl jų man neramu. Ką tokius išvydęs pamanys europietis? Todėl naktį užkaliau jų duris ir dar klijais užtepiau. Tegu šį pusmetį namie pasėdi.
Aš manau: jei kiekvienas sutvarkys savo aplinką, tai ir visa Lietuva bus graži. Ir Europa, ir dar toliau.
Kaip bus toliau
Jau greitai viskas bus padaryta, ir nieko daugiau daryti nebereiks.
Jei koks žmogus – iš dyko buvimo ar paiko įpročio – vis dėlto užsigeis ką nors daryti, jis privalės gauti leidimą ir daryti prižiūrimas, idant nepridarytų. Daryti bus galima tik specialiuose poligonuose ir dykvietėse. Ogi siekiant, kad žmonės greičiau atsikratytų žalingo įpročio, už teisę daryti teks pakloti nemenką sumą.
Daryti bus galima tik sulaukus 65-erių ir tik savo malonumui. Jokiu būdu nebus galima nieko daryti vardan žmogaus ir žmonijos, vardan ateities ir visko, kas šventa.
Daryti bus galima tik tiek, kad pakenktum sau. Padarius būtina tuoj pat išvalyti ir palikti tą vietą tokią, kad niekam nė mintis nekiltų, neva kažkas čia daryta.
Todėl pradedančiam patartina daryti po savim arba – kiek gali pasiekt skuduru.
Kaip turi būti
Jei viešose vietose draudžiama rūkyti, girtauti, smurtauti, šūkauti ir šiukšlinti – ko į tas vietas man eit?
O jeigu ir namie tai draudžiama…
Kur tada man būti?
Ir kam išvis bebūti, jei neturi teisės gyvenime pėdsako palikt?
Gal aš turėčiau namą pastatyt ir sūnų užaugint?
Tai skirkit man sklypą, atvežkit plytų ir skiedinio… Sūnų atveskit jau paaugusį, kad galėtų mūryt.
O jei viso to negalit suteikt, tai ir neaiškinkit, ką man daryt.
Darau geriau
Sėdžiu prie rašomojo stalo… Aišku, galiu ir gulėt ant stalo. Tik ką tai pakeis?
Taip, mudu netradicinės orientacijos. Normalus stalas orientuotųsi į virtuvę, o normalus vyras – į apskritą staliuką su pūpsančiais šiltais balandėliais.
Įkalu į stalą vinį.
O vakar pratęsiau vasarą – pritvirtinau vasaros kraštus prie horizonto linijos…
Visi man sako, kad… Bet aš nesiklausau ir nueinu, todėl nežinau, kas po „kad”. Nežinojimas išlaisvina. O protingas žmogus išvis vengia „kad”. Vietoj „kad” aš vartoju „bac”, o po kitų žodžių – dar kitesnius.
– Ryt sekmadienis, – sako Trolė.
– Umgėbė, – atsakau.
Nesvarbu, ką sakai, svarbu – kaip.
– Nebyliu dėl bela tiur, – tęsiu pokalbį.
– Jūs prancūzas?
Linkteliu. Nors iš tikrųjų aš belgas. Tačiau tik porinėm dienom. Kitom galiu būti kitoks. Bet rytoj ir tai praeis. Manęs klaus: „Koks?” Aš atsakysiu: „Joks”. Jokiu būdu nebūsiu anoks.
– Kodėl tu toks? – klausia Trolė.
– No čyn gūt abgemūt, – aiškinu.
– Ką jūs sakot…
– Nereikia visur ieškoti prasmės, – išverčiu.
Aš – be prasmės, be lyties, be tautybės… Ateity visi bus tokie.
Aš jau dabar tiek pažengęs, kad dvi valandas per parą galiu būti niekuom, o po valandą – bet kuom. Penktadieniais po pietų būnu arabų moteris ir vaikštau juodais rūbais. Vyrai žvilgčioja ir galvoja: „O kas ten, po rūbais?” Aš vylingai praskleidžiu kraštelį… Po rūbais – trotilo briketai.
Gera žinot, kad visi jūs šią minutę turit begales reikalų, o kitą minutę galit be jokio reikalo išlėkt į orą. Patys taip nesugalvotumėt. Tokios patirtys praturtina.
Dar pastebėjau: kai būni arabas ar rusas, tau nebūtina stengtis atrodyti įdomiam nei Europai, nei Amerikai. Tu savaime įdomus.
O kai buvau lietuvis, tai kartais pasiversdavau žalčiu ir palįsdavau po kokios ponios marškiniais. Ta nešasi mane į lovą, o aš pavirstu į sniegą ir ištirpstu.
Seni laikai… Gyvenau tuomet su rašomaja mašinėle. Vėliau – su plejeriu, printeriu… Šiedu – mano klaidos. Betgi buvau keturiasdešimties, o vyrui tai sunkus amžius…
Nūnai aš gyvenu su staline lempa. Ši nušvinta mane išvydusi net vidurnaktį, o kai gyvenau su moterim – visaip būdavo. Apie lempas gali sakyt: visos jos tokios. Ir tai – pagyrimas.
O kaip su mažom lemputėm?
Ogi niekaip. Palauksiu, kol jos užaugs.
Šiandien aš galėčiau gyventi net su jūrų pėstininkais. Manęs jau niekas nebegali įskaudint.
O mano raktas orientuojasi į spyną. Suplojau plaktuku ir maišau arbatą,
Jūs tik būkit tolerantiški, ir aš viską čia pakeisiu.
Mūsų priešai
1.
Didžiausias mūsų priešas yra šaltis. Kokios ilgos žiemos ir kokios trumpos vasaros! Ir kokios išlaidos šildymui.
Todėl raginkim jaunimą rinktis sinoptiko profesiją. Lietuvai labiausiai reikalingi būtent sinoptikai. Šiandien jų mažai, ir jie nekvalifikuoti.
Šiandien sinoptikas tik baugiai praneša, kad artėja šaltasis frontas, ir sprunka iš ekrano. Kur mes jį randame? Gal fronte?
Kur ten! Jis savo lovoj po šiltais patalais.
O kas, jei ne sinoptikas turi pirmas žengt į priekines linijas?
Supraskim gi: klimatas savaime niekad neatšils. Gamta visados ėjo ir eis prieš žmogų. Atsikratykim minties, neva žmogus – gamtos dalelė. Naivusis žmogus šaukė: atgal į gamtą! Mūsų šūkis tebūnie: šalin gamtą!
Saulė kartais šypteli pro debesį. Ko ji viepias? Ogi jai linksma regint, kaip mes tirtam.
Seni žmonės dar prisimena laikus, kai saulė ridinėjosi žeme. Jau senokai nebedrįsta ridinėtis. Privengia mūsų po to, kai įveikėm ruso galybę.
Teįkvėps tai mus tolesnei kovai, didesniems žygiams!
2.
Mūsų priešas esam ir mes patys. Mes privalome save įveikt! Bet neįveiksim, nes esam silpnesni už save.
Tad liaukimės vieni kovoję su savim. Atsigręžkim į kaimynus.
Latvis gal nusigręš. O lenkas gal ir ateis. Ir nepamirškim, kad rusas – visuomet savanoris.
3.
Taip pat mūsų priešas yra laikas. Tai visų priešas, net rusų.
NATO čia gali tik lėktuvų sparnais skėsčiot.
Bet jeigu eitume išvien su rusais… Rusas pradeda gert pirmadienio rytą, o atsipeikėja sekmadienio vakare. Vienu prisėdimu užmuša savaitę.
Protingai orientuokimės ir įveiksime viską.
4.
Bet klastingiausias priešas yra lenkas, nes mūsų vikruolę v trokšta paversti kerėpla w.
O dar jie norėtų, kad mes, užuot skardžiai riktelėję:
– Ko jūs, lenkai, malat š!..
Švebeldžiuotume:
– Praszom nebemalti sz…
Tik mes niekada su tuo nesusitaikysim!
Mūsų pozicija
1.
Jūs sakot: neklysta tas, kas nieko nedaro.
Taigi ne tokie jau jūs buki. Viską jūs suprantat. Ir vis tiek darot. Vadinas – tyčiom.
Tokius stveriam žnyplėm už sprando ir pakeliam nuo Lietuvos – tegu mataruoja ore kojikėm.
2.
Aš būčiau pilietiškai aktyvus, jei nuo to kas nors pasikeistų. Bet jei riktelsiu:
– Nevok!
Jūs gi vis tiek vogsit.
Ir pensininkus žudysit, ir svetimo geisit, ir Lietuvos vardą be reikalo minėsit…
Aš palauksiu, kol jūs nebebūsit tokie aktyvūs.
3.
Mes, vyresnieji, išsitiesiam ir skardžiai skelbiam:
– Visko būta, bet mes dėl nieko nesigailim!
Tegu kiti gailisi, kad buvo šalia mūsų.
Gal kitiems ir būtų geriau, jei mūsų nebūtų. Bet kodėl jiems turi būti geriau?
Todėl mes dar pabūsim.
4.
Jei mano sūnus būtų vadybininkas, aš klausčiau:
– Jūs vadybininkas, o sūnau?
– Taip, sere, – atsakytų. – Vadybininkas.
Aš – paukšt! – pagaliu jam į kaktą.
O jei mano sūnus būtų policininkas, tai galėtų eiti mano pėdom, kol rastų mane begulintį krūmuos. Tegu atneša degtinės.
Kiti mano vaikai tegu eina agurkų skint.
Viena žmona tegu namie sėdi.
Kita – grožio salonui vadovauja, gražuolių mudviem su policininku atsiunčia…
Tiesa, dar kaimynui reikėtų paskambint, papasakot, kaip aš susitvarkęs. Tegu niršta.
Loading ...