Žmonės šaukia: darbo duokit!.. valgyt reikia!..
Tarsi dirbam dėl to, kad pavalgytume.
Patriotai! Vienintelis teisingas mūsų šūkis: valgyk tam, kad didžius darbus atliktum. O didžiausias mūsų darbas – garsinti Lietuvą.
Bet duok mūsiškiui prisiryt… Dažnas tik persdamas garsins.
Pinigai daro žmones. O padaryti žmonės jau patys gali pinigus daryt.
Kol pinigai tavęs nepadarė žmogumi, tu niekaip negali jų pasidaryt.
Deja, pinigui – neįsakysi. Todėl žmonių čia nėra daug.
Visi žino, kad iš minimalios algos nepragyvensi, o mes pragyvenam. Iš pensijos irgi nepragyvensi. O mūsų pensinykai – gyvi.
– Kaip jums tai pavyksta? – pavydi švedai.
– Ot nesakysiu! – vaipaus. – O tai ir jūs užsimanysit taip gyvent.
Nepratusiems, išlepusiems net pirmas bandymas gali būt paskutinis.
Pozicijos
Vieniems aš atrodau minkštaširdis, kitiems atvirkščiai, tretiems išvis be širdies… Tad nusprendęs pasitikrinti, supratau, kad pasitikėti galiu tik savimi.
Atsiguliau ant rašomojo stalo ir apsižnaibiau kūną skalbinių spaustukais. Dešinėj rankoj laikiau butelį, o kairiąja ant popieriaus lapo ėmiau brėžt liniją. Vakarop, kai jau buvau išlenkęs ne vieną šimtą gramų – kardiograma tapo itin dailiai vingiuota.
Vadinas, su širdim viskas gerai. Tai nedžiugino. Geros širdies žmonės blogai gyvena.
Gal protą pasitikrint? Bet nežinojau, kokiais rezultatais džiaugtis. Kas gyvena geriau – kvailiai ar protingi? Stebėjimai kėlė įvairių minčių. Skaityti tęsinį…
Viskas gerai! Jei daugsyk tai pakartosiu – taip ir bus.
Tik jei man bus gerai, tai kitiems – blogai.
Galima jiems nesakyti, kad man gerai.
Bet jei niekas nežinos, kad man gerai, o jiems blogai, tai man ir nebus gerai.
Visi skundžiasi, kad trūksta pinigų, bet niekas – kad proto.
Visi žino: tie dalykai kažkaip susiję…
Bet gal ne pas mus.
Padėtis
Lietuvos žmonės buvo dviejų rūšių: vieni turėjo gyvenimo būdą, o kiti gyveno būdose…
Bet kas geriau? Būko gyvenimo būdą keliskart per metus valkiojo visos vietinės televizijos, o va Bukelio būdą sykį filmavo pasiklydę japonai, tad, galimas daiktas, pademonstravo net Tekančios Saulės šaly.
– Jūs glaudžiatės šitam laikinam būste todėl, kad jūsų namus sugriovė žemės drebėjimas? – droviai linkčiodami teiravosi japonai.
– Taip, – sąžiningai atsakė Bukelis. – Tai nutiko prieš dvidešimt metų.
– Jūsų daiktus turbūt cunamis nusinešė?
– Taigi, – pritarė Bukelis. – Pas mus jie viską neša.
– Kaip manote, kada jūsų gyvenimas grįš į normalias vėžes?
Bukelis nesuprato klausimo, todėl išraudęs tik pats palinkčiojo ir nudūlino savo būdon, kur televizorius kaip sykis rodė Būko gyvenimo būdą. Skaityti tęsinį…
Senos dainos skamba vėl naujai… O senos kalbos? Kur ten…
Vadinas, kalbas reikia išdainuot. Sparnus žodžiams suteikia melodija.
Tad jei Premjeras gražiai pradės: „Apkarpyy-ysiū-ū tavo algą…”, mes gražiai ir pabaigsim: „Susiveršim sau dirželį, vai ku-kū, vai lia-lia…”
Sako: yra vyrų, kuriems moterys kariasi ant kaklo.
Stuobriai! Ant sveiko, gražaus tai nesikars!
Man tai didelė paguoda.
Yra nuomonė, kad reikia formuoti Lietuvos įvaizdį. Kodėl?
Ogi todėl, kad manoma, jog europiečiai tokie pat kvaili kaip ir lietuviai. Atseit pirma įkišim pro plyšį jiems savo įvaizdį, o kai pravers duris – ir su visu vaizdu įlįsim.
Aš gi manau: tokie triukai tik žemina mus.
…Rekonstrukcijos ir plėtros reikalais atvykęs į Londoną, apsistojau pas Hamperdinkus – Angelę ir Engelbertą. Rūškanus angliškus vakarus leidom bibliotekoj: Engelbertas įnikęs enciklopedijon, Angelė studijuoja baltų kultūrą, aš mėtau į židinį trotilo briketus. Skaityti tęsinį…
Loading ...