Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Slaptas senelių gyvenimas

Senelis Rėmelis tarė:

- Cėžėvė kalėjimas Lietuvoj buvo. O aš net buvau to kalėjimo viršininkas.

Pagarbiai nužvelgėm tą pūzrą, su kuriuo tieksyk alus gertas.

- Papasakok, dėde.

Senis spyriojosi, bet kai sulakstėm į krautuvę, prabilo:

- Aptikau tą objektą prieš keletą metų, grybaudamas miške. Išsyk supratau, kad Cėžėvė kalėjimas, nors jokių šnekų apie tai tuomet nė nebuvo. Ne aklas gi! Prisimenu, dar nusičiurškiau ten ant sienos ir pagalvojau: „Gerai, kad toks objektas pas mus yra!“ Skaityti tęsinį…

Gal regiu iš tolo, gal tiktai sapnuoju…
Kaip sugirgžda vartai Pasakos senos.
Žvengia baltas žirgas, ir skalikai loja
Ten, už horizonto, už baltos dienos.

Skrenda per pasaulį paukštė gintarinė,
Lydi ją plaštakių žydintis būrys.
Ieško trys kareiviai sužeistos Tėvynės,
Ir Sigutė rauda girių vidury. Skaityti tęsinį…

- Man didžiausia vertybė – šeima, – tariau.

- O jeigu aš išeisiu? – paklausė pati.

- Išeik, – atsakiau.

Ji išeis ir sukurs kitą šeimą. Aš – irgi.

Smagu, kai galim kurti vertybes.

Eidamas iš Malkinės į Svečių kambarį, galvojau: „Gal į krosnį įlįst? Mes, lietuviai, privalom įdomūs europiečiams atrodyt”.

O buvo ten susirinkę belgai, anglai, olandai ir vienas vokietis su dresuota kepta antim.

Kad negaliu! Tokia keista šįryt tautinė savimonė. Matyt, vakar bulves kasiau…

- Išeikit, jei nepatinka! – riktelėjau.

Tie nekreipė dėmesio, todėl išėjau pats. Baimindamasis persekiojimo ėjau iš vakarų į virtuvę aplinkiniais keliais – per balkoną, Baltąją salę… Vienu metu apleido jėgos, suabejojau savimi, pamaniau nebeįveiksiąs man skirto kelio. Beje, nė nežinojau, kiek to kelio skirta, kas jį man skyrė ir už ką? Tik žinojau, kad ne visiems skiria – būtini titulai ir nuopelnai. Ar aš galėjau tokių turėt?  Skaityti tęsinį…

Mielas broli, pasakyki:
- Kas yra tas bolševikas?
Kas kada jį pasodino
Lietuvoj Tėvynėj?

Brolis kraipo rudą ūsą,
Rauko kaktą, atsidūsta,
Šimtą spynų pakabina –
Viską užrakina:

Stalčius, langus ir kepurę,
Ir varnėnų linksmą būrį,
Vėjus keturis ir tylą –
Tik tada prabyla: Skaityti tęsinį…

Žmonių veikla šildo klimatą. Bet Lietuvoj vis šalčiau.

Tai dar vienas įrodymas, kad mūsų valdžia nieko neveikia.

Paprastas žmogus juk ne kažin ką nuveiks. Daugelis išvis darbo neranda.

Lietuvis prieš rinkimus labai sukvailėja. Svečiui tą sunku suvokt, nes lietuvis ir šiaip jam atrodo kvailas.

Tokia svečio nuomonė ne visai pagrįsta. Normaliom sąlygom lietuvis gali būti gudrus, apsukrus, išradingas ir net atlikti tam tikras gan kvalifikuotas operacijas. Tai nėra optinė apgaulė.

Deja, rinkimų metu šie gebėjimai prapuola.

Renkam geriausius, o išrenkam blogiausius. Tai kartojasi metai iš metų. Protingų žmonių bendrijoje tokie reiškiniai nežinomi. Skaityti tęsinį…

Balandis buvo. Bulvės dirvon ėjo,
Kastuvai šaunūs rausė ten daržus.
Staiga atjojo į laukus Rugsėjis –
Jis buvo į Balandį panašus.

Toks pat jis buvo šiltas, pypkę rūkė.
Toks pat šviesus, švelnus tarytum samanos.
Iš paskos bėgo du šimtai ėriukų,
Kuriuos Balandis už upelio ganė. Skaityti tęsinį…

Žinau, ko reikia, kad žmonės būtų laimingi. Bet niekam nesakau, nes ištiktas laimės žmogus labai susinervina: „Kas čia darosi? Kodėl aš toks? Ne, tai ilgai netruks…“

Ir nuliūdęs laukia visokių baisybių.

O va nelaimingas turi viltį: „Kada nors reikalai pasitaisys. Viskas man bus gerai“.

Ir tai pakelia nuotaiką.

Kiekvienąsyk išgirdęs, kad yra slaptieji popieriai, tik sudrebu: svetimas aš čia, svetimas…

Betgi Lietuva – tėvynė mūsų, motina su ašarom! Ar motina ką slėptų nuo savo vaikų?

Aišku, kad ne.

Bet valstybė – visai kas kita. Valstybė – tai valdininkai. O valdininkas neturi tėvynės. Tai visai kita rūšis: kitoks jų dauginimosi būdas, mityba, įpročiai…

Tiesa, kai kurie tyrinėtojai, ypač kolegos iš užsienio, teigia, neva jei atliktume eksperimentą ir pradurtume valdininką vinim, tai pastebėtume, kad reaguoja jis panašiai kaip rinkėjas. Skaityti tęsinį…