Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Visi skundžiasi, kad trūksta pinigų, bet niekas – kad proto.

Visi žino: tie dalykai kažkaip susiję…

Bet gal ne pas mus.

Padėtis

Lietuvos žmonės buvo dviejų rūšių: vieni turėjo gyvenimo būdą, o kiti gyveno būdose…

Bet kas geriau? Būko gyvenimo būdą keliskart per metus valkiojo visos vietinės televizijos, o va Bukelio būdą sykį filmavo pasiklydę japonai, tad, galimas daiktas, pademonstravo net Tekančios Saulės šaly.

– Jūs glaudžiatės šitam laikinam būste todėl, kad jūsų namus sugriovė žemės drebėjimas? – droviai linkčiodami teiravosi japonai.

– Taip, – sąžiningai atsakė Bukelis. – Tai nutiko prieš dvidešimt metų.

– Jūsų daiktus turbūt cunamis nusinešė?

– Taigi, – pritarė Bukelis. – Pas mus jie viską neša.

– Kaip manote, kada jūsų gyvenimas grįš į normalias vėžes?

Bukelis nesuprato klausimo, todėl išraudęs tik pats palinkčiojo ir nudūlino savo būdon, kur televizorius kaip sykis rodė Būko gyvenimo būdą.  Skaityti tęsinį…

Senos dainos skamba vėl naujai… O senos kalbos? Kur ten…

Vadinas, kalbas reikia išdainuot. Sparnus žodžiams suteikia melodija.

Tad jei Premjeras gražiai pradės: „Apkarpyy-ysiū-ū tavo algą…”, mes gražiai ir pabaigsim: „Susiveršim sau dirželį, vai ku-kū, vai lia-lia…”

Sako: yra vyrų, kuriems moterys kariasi ant kaklo.

Stuobriai! Ant sveiko, gražaus tai nesikars!

Man tai didelė paguoda.

Yra nuomonė, kad reikia formuoti Lietuvos įvaizdį. Kodėl?

Ogi todėl, kad manoma, jog europiečiai tokie pat kvaili kaip ir lietuviai. Atseit pirma įkišim pro plyšį jiems savo įvaizdį, o kai pravers duris – ir su visu vaizdu įlįsim.

Aš gi manau: tokie triukai tik žemina mus.

…Rekonstrukcijos ir plėtros reikalais atvykęs į Londoną, apsistojau pas Hamperdinkus – Angelę ir Engelbertą. Rūškanus angliškus vakarus leidom bibliotekoj: Engelbertas įnikęs enciklopedijon, Angelė studijuoja baltų kultūrą, aš mėtau į židinį trotilo briketus.  Skaityti tęsinį…

– Kada pagerės gyvenimas? – klausia pati.

– Tada, kai pagerės žmonės, – aiškinu.

– Tai kodėl jie negerėja?

– Laukia, kol gyvenimas pagerės.

Sėdim, laukiam…

Jau senokai praėjo išpranašautas terminas: po dvidešimties metų gyvensim kaip švedai.

Bet negyvenam. Nejaugi neįmanoma susilygint?

Tikrai įmanoma! Tik reikia luktert, kol patys švedai užsimanys gyvent kaip lietuviai.

Kad tik tas noras jiems kiltų! O proto ir pastangų – nereik…

Kažkokie šiltose dujose besiveisiantys kenkėjai vis kelia šilumos kainas. Ką daryt?

Nesukim galvos. Tegu tik smarkiau ir greičiau kelia.

Kai vieno žmogaus apšildymas kainuos tūkstantį, savaime liausimės šildęsi.

Žmogus viską gali ištvert. O kenkėjai nuo šalčio išnyks.

1.

– Kas yra žmogus? – klausė prociesorius B.

– Mokytojau! – šaukėm. – Bene mes piemenys? Pradėkim nuo rimtų dalykų.

– Tebūnie, – nusileido anas.

Išvyniojęs parodė mums tam tikrą daiktą.

– Išmanusis grėblys „Philips”, – paaiškino. – Gali smogt žmogui į kaktą iš didelio atstumo. Nebereiks ant jo lipt.

– Tai patogumas! – stebėjomės.

– Privalomas politikams, bet subalansuotas kiekvienam lietuviui.  Skaityti tęsinį…

Yra ženklų, kad kils nauja kryzė. Kaip elgtis?

Nuleisti rankas, suglausti kojas ir ramiai sėdėti. Gulėti – dar geriau.

Kai visi pasaulio žmonės – ir patys galingiausi, ir visai neįgalintys – ramiai sėdės arba gulės, nebus kam nė kryzės sukelt.