Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Jūsų gelbėtojas. Svarbesni darbai ir mokymai

gruodis 1, 2008 1:31 am Juozas Proza

Grigaliūnas daug gėrė, todėl net sulaukęs to amžiaus, kai daugelis vyrų priversti palikt mėgstamą darbą ir išeit kandidatais, tebebuvo guvaus proto – darbdaviai leido toliau eiti pareigas. O buvo jis atsakingas už ryšius su užsieniu, taip pat rūpinosi kai kuriomis vidaus linijomis.

Ir vyras stengėsi pateisint pasitikėjimą. Imdavo gert iš pat ryto, tad į kinų verslininkus jau priešpiet kreipdavosi vardais, o pavakare ilgai diskutuodavo jų gimtąja kalba.

Nemėgo japonų – kam šie vis linkčioja. „Užuot šimtąsyk per valandą nusilenkus, geriau vieną valandą pagulėt“, – šitaip jis kalbėjo verslo mokyklos absolventams.

Pamokydavo ir pačius japonus:

- Verslininkas privalo stuburą turėt. O jūs… Šitaip toli nenueisit…

Todėl kartais jų net neleisdavo į verslo centrą – projektus derindavo ant laiptų.

Su partneriais iš Afrikos nežinojo, kaip elgtis, bet iš paskutiniųjų stengėsi atrodyt tolerantiškas.

- Aš netikiu, kad jūs juodašikniai, – sakė. – Taip negali būt!

Ir draugiškai pliaukšėjo partneriams per pasturgalius.

- Mus tai drąsiai galit baltašikniais vadint. Kas čia tokio? Juk taip ir yra.

Vis dėlto rimtesnių projektų aniems nesiūlė, iškilminguose priėmimuose vaišino tiktai bananais, o vyną patiekdavo kibiruose.

Jei dėl kokio projekto tekdavo skelbt konkursą, partnerius iš Afrikos vesdavosi į Vingio parką.

- Na, vaikinai! Katras pirmas įlips į medį?

„Bet jei numaut jiems kelnes? – mąstė pats sau. – Kažin, ką pamatyčiau? Nors ką gali žinot? Beždžionių sėdynės tai šviesios…“

Vis dėlto sėkmingą sandorį verčiau švęsdavo namie su žmona, išgerdamas du litrus degtinės, slavų papročiu užkąsdamas vašylais, mat, nors verslo ryšiais buvo prisijungęs prie Šengeno, bet širdimi – prie ruso.

Išvydęs savo kabinete partnerį iš Rytų, bemat trokšdavo pult anam į glėbį. Sulaikydavo tiktai baimė būti atstumtam. Tad elgėsi demonstratyviai atsainiai ar net pažerdavo priekaištų:

- Jūs, ruskeliai, didžiuojatės išmokinę lietuvį degtinę gert… O mes ir patys būtume išmokę! Ne tokie jau debilai.

Rusas išsitraukdavo iš krepšio dvieilę armoniką ir suderindavo sovietinę tonaciją su Lietuvos pozicija…

Tokiomis akimirkomis Grigaliūnas nebetikėjo, kad versle yra tik interesai. Jautė, kaip platėja siela, norėjosi išardyti savo prabangųjį BMW ir po detalę išdalyti Lietuvos varguoliams vietoj BVP.

Bet kad nekentė vargšų!

Mat per pastarąjį dešimtmetį tualete buvo perskaitęs net keletą knygų, tarp jų ir kažkokio daktaro brošiūrą, kurioje anas tvirtino, esą viskas priklauso tik nuo žmogaus minčių. Jei apsispręsi būt turtingas, tai ir būsi.

„Kodėl vargšai neapsisprendžia?“ – nustebęs mąstė Grigaliūnas. Juk, anot daktaro, tereikia kasdien vos po dešimt minučių pastovėti priešais veidrodį, kartojant: „Aš turtingas!“ Ir jau po mėnesio ar dviejų šias sąmoningas mintis pagavusi nesąmoninga, bet galinga pasąmonė ims nešti nesuskaičiuojamus turtus. Tai dėsnis.

„Negi taip sunku bedarbiui pastovėt? – piktinosi Grigaliūnas. – Aišku, valdžią kaltinti dar lengviau. Bet valdžiai rūpi Lietuva, o ne koks nususęs lietuvpalaikis“.

- Ką tu mąstai, šitiek laiko staipydamasi priešais veidrodį? – klausė pačios.

- Kad aš graži!

Grigaliūnas linktelėjo. Dėsnis veikia! Moteris tikrai tokia buvo.

Prisiminė, kad ir jis pats priešais veidrodį nesyk yra pagalvojęs: „Aš turtingas!“

„Bet apie ką gi varguoliai galvoja? – kraipė galvą Grigaliūnas. – Manding: „Aš vargšas! Aš vargšas!“ Kas per žmonės…

Pažvelgė pro langą. Tamsi Lietuva. Kažin, ar ruduo kaltas…

„Bet ar nebūtų galima tokius prievarta pastatyti priešais veidrodžius? Tarkim, policininkas pamato keliu klebantį sukiužusį golfą, sustabdo ir grūmodamas lazda priverčia vairuotoją dešimt minučių žiūrėt į veidrodėlį ir kartoti stebuklinguosius žodžius. Po metų anas gal mersu prašvilpdamas aptaškys… O galima, užuot stačius Valdovų rūmus, miestų aikštėse pastatyti didžiulius veidrodžius… Priimt specialų įstatymą… Negi valdžia nesupranta, kad tai mūsų kelias?

Įsijungęs televizorių, nužvelgė koalicijos partnerius ir opozicijos lyderius…

Viskas jam tapo aišku.

Todėl pats ryžosi žygiui. O kad buvo rimtas vyras, tai prieš eidamas į politiką užsuko į polikliniką.

Psichologas pasiuntė pas urologą, urologas pas pulmonologą, pulmonologas pas psichiatrą. Šis brūkštelėjo diagnozę:

- Tinkamas tik balotiruotis.

Grigaliūnas iškėlė save skurdžioje vienmarškinėje apygardoje, pats save palaikė ir nuleido…

…Jau pirmame posėdyje išdėstė Veidrodinę programą.

Kolegos pasidžiaugė, kad ją įgyvendinus nebereiks kelt atlyginimų.

Bet kilo diskusijos.

- „Aš turtingas!“ – tai vargšas gali sukalbėt ir gatvėj, priešais prabangos prekių krautuvės vitriną, – tikino kairieji. – Tada nė specialių veidrodžių nereikės. Bus sutaupyta. Galėsim sau algas pasididint.

Dešinieji vietoj „Aš turtingas!“ siūlė: „Aš laimingas!“

- Tai platesnė sąvoka. Pagaliau gali juk žmogus būt laimingas ir be turtų. Vėlek bus sutaupyta, galėsim sau…

Dar ten buvo būrys viduriuojančių. Šie kalbėjo:

- Kažin, ar verta išmokint žmones valdyti galingos pasąmonės jėgas? O jei įsakys anai Seimą sugriaut?

Teisingumo gynėjai siūlė kreivus veidrodžius…

Nuo diskusijų Grigaliūnui ėmė kaist galva…

…Kitą dieną jis skaitė pranešimą jau Vasaros gatvėj, antrame skyriuj, šeštoj palatoj.

- Kažkoks kvailys paskelbė: kokia visuomenė – toks ir Seimas. Kiti kvailiai ėmė kartot. Ypač seimūnai. Bet į Seimą juk nesemiam samčiu iš gatvės, o renkam geriausius. Ar ne taip?

Ligoniai pritariamai suūžė, o daktarai nusiminę skėsčiojo rankom.

- Kitas kvailys vėlgi skelbia: kokia visuomenė, tokia ir visuomeninė televizija. Melas! Antraip aš parsivesčiau iš gatvės būrį žmonių ir pasodinčiau juos į televizoriaus kertę. Ir kas iš to būtų?

- Prišiktų, – atsakė Grigalius, rimtas vyras, palatos seniūnas.

- Žmonės tik kertę, – linktelėjo Grigaliūnas. – O televizija visus namus.

- Vadinas, televizija rimtesnė, – suprato Grigalius.

Daktarai prirašė ligoniams kuo ilgiau žiūrėt į ekrano žvaigždes: kiekvienam pagerėja regint, kad yra dar durnesnių.

O Grigaliūnas tęsė:

- Ir mokytojai tą patį: kokia visuomenė – tokia mokykla. O nebūtinai!

Mokykla gali būt kitokia! Tik protingų reformų reik…

Susijaudinęs išgėrė mikstūros.

- Vaikai negali turėt jokių teisių, išskyrus teises gerai mokytis ir gražiai elgtis, – skelbė. – O va mokytojas turi turėt teisę pliekt mokinį rykštėm. Taip buvo visais laikais. Nes netiesa, kad dėl blogo mokinio elgesio kalta mokykla, šeima, policija… Vaikai yra žiaurūs. Skriausti silpnesnį jiems – džiaugsmas. Bet joks jaunas chuliganas nenorės, kad mergaičių akivaizdoj mokytojas numautų jam kelnes ir įkrėstų rykščių. Tik nemanykim, kad nuo to bus blogiau. Anuomet, kai rykštės buvo įprasta auklėjimo priemonė, žmonės nebuvo žiauresni.

Deja, kažkoks kvailys vėlgi pasakė: sugriežtinus bausmes, nusikaltimų nesumažėja. Turim surasti tą niekšą ir itin griežtai nubaust.

Yra tėvų, kurie įsitikinę, kad jų vaikai geresni už kitus. Tokius tėvus irgi būtina pliekti rykštėm, kol šitos durnystės išdulkės jiems iš galvos.

Aišku, yra tipų, kurių nebepakeisi nė kuolu pliekdamas. Bet į ligonius neprivalom lygiuotis…

Čia priėjusi seselė švelniai bakstelėjo Grigaliūnui į užpakalį ir šis nukrypo į labiau lyrines problemas.

- Moterys nėra priešinga lytis. Tik nereikia jų erzint.

Kai vyrai ir moterys ima gyventi drauge, skundžiasi: nesutampa charakteriai. O aš sakau: jei nori gražiai gyvent – nerodyk savo charakterio. Gal nėr ten ką rodyt… Deja, kuo charakteris bjauresnis, tuo dažniau jis grūdamas tau po nosim.

Dar vaikystėj žodeliu – kietas! – išreiškiama charakterio vertė. Ar bent įsivaizduojat, kaip vėliau į tokį nusibrozdina švelni moteris? Visa laimė, kad kietumą galima suminkštint rykštėm. Negailėkim jų. Pliek vyrą, kol jaunas. Užpakalis jam ne dėl grožio duotas. Nėra tokių konkursų…

Bet atėjo sanitarai ir išvedė Grigaliūną procedūroms…

Grįžęs jis aiškino bendruosius gyvenimo principus:

- Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms? Reikia nešiotis bambalį ir vis siūlyti žmonėms išgert.

Kaip įveikti nerimą? Pradėti gert iš pat ryto.

Ką daryti, jei pastebėjote, kad jūsų sūnus vartoja narkotikus? Pradėkite vartoti ir jūs. Susidomėkite tuom, kas domina jūsų vaiką. Atsiras bendrų interesų: kur įsigyt? kaip prasimanyt pinigų?.. O ilgainiui gal ir pačiam patiks.

Ką daryti, jeigu jūsų sūnus ėmė politikuot? Nepulkite į paniką. Pradinėj stadijoj tai pagydoma rykštėm.

Bet jei jūsiškis jau Seimo narys… Rykštės gali nebepadėt. Bet ir nepakenks. Tikėkitės stebuklo – kartais tai savaime praeina per ketverius metus.

Kaip pagerint gyvenimą?

Daug miegot ir mažai dirbt. Kai daug dirbi, tai gyvenimas nėra geras, net jei gerai gyventum. Gyvenimas turi būt malonumas. O jeigu žmogus nusirita iki tiek, kad jam malonu dirbt – tai jau paskutinioji. Gamtoje darbo nėra. Svarbu tik atsidurti reikiamu laiku reikiamoj vietoj. O gera vieta yra tokia, kur gali gerai padaryt.

- Tai Seimas? – klausė Grigalius.

- Ten visi padaro, – linktelėjo Grigaliūnas.

Grigalius pabandė įsivaizduot, kaip jis daro Seime…

- Man regis, aš jau padariau, – paraudo.

Grigaliūnas pyktelėjęs numojo ranka.

- Tai ir nešiokis dabar su savim. O kas ten padaro – visus tuom apdalija.

Grigalius suprato skirtumą ir jam tapo labai liūdna.

O Grigaliūnas dar ilgai ir linksmai ten kalbėjo, mat jam vaidenos, kad Seime sėdėjo, per barzdą varvėjo, galvoj neturėjo…