Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Svetimas

lapkritis 23, 2008 2:04 am Juozas Prisimynimai

1.

Uošvis Buratynas vėl aiškina gyvenimą:
- Sakau jums: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos sky…
Pamiršta žodžius, įsižeidžia ir apsiverkia.
- Liaukis, tata, – raminu. – Ko jiems ten landžiot?
Senelis trinkteli kumščiu kakton, net pjuvenos pabyra.
- Gyvenkim gražiuoju. Tenkinkimės tuom, ką turim.
Atveriu langą, idant žodžiai greičiau išsisklaidytų ore.
- O jei nieko neturim?
Dabar jau mano pati Cipolonė prideda:
- Džiaukimės vienas kitu!
- Gerai, – atsakau. – Taip ir darysiu.
Bet iš patirties žinau: artimaisiais gali džiaugtis tik būdamas nuo jų kuo toliau. Užtat sėdu į visureigį. Ir vos tik išvažiuoju iš Vilniaus, pakelių maniakės jau rodo ženklus: sustok!
Ne toks aš durnas! Padidinu greitį, net į policijos automobilį atsitrenkiu. Bet Grigaravičius tik numoja ranka: žinom problemas.
Mirkteli man švyturėliu, aš mosteliu jam „Švyturiu” – nulekiam į priešingas puses.
Stabteliu ties Kryžkalniu, apžvelgiu mūs naująją sąjungą. Europos vidury draugiškai triūsia gamintojai ir perdirbėjai, o pa­kraščiu su nuogais kardais rankose pralekia musulmonai.
- Alalakbambarai!
Šypsodamas pamoju ranka ir atsakau:
- Alalakbambarai bam!
Tie juokiasi, kai kurie net nuo žirgų nukrinta.
Visi kultūrų konfliktai – išsprendžiami.
O štai aš jau jūroj. Apsimetęs delfinu skraidau per bangas.
Visos moterys pakyla nuo smėlio ir grožisi tokia nepaprasta būtybe. Vyrai gniaužia kumščius, bet nieko nedrįsta sakyt. Aš su kardinolo kostiumu.
Nenoriu jų skaudint. Išplaukiu į atvirą jūrą ir pasuku šiaurėn.
Karštos dienos ir šaltos švedų moterys – štai man tinkamiausias derinys.
Taip ir jūs gyvenkit!

2.

Tik man keista, kad gyvenu aš kitaip.
Atšliaužiu prie kūdros ir aukštielninkas atsidrebiu ant žvyro. Neprabėga nė pusvalandis – apsiverčiu kniūbsčias. Paskui atsisėdu, žiūriu į vandenis. Ir staiga vėl krintu aukštielninkas.
Ašaros pabyra iš akių. Ar tai viskas?
Ko gero. Juk sykį net lėktuvu skridau – ir nieko! O kiti ima ir nukrinta. Visados gerai ten, kur manęs nėra.
Žinoma, yra pramogų pasaulis. Seimas, ministerijos, departamentai… Tu diriguoji, kiti šokinėja. O nori – valstybės lėšas švaistai.
O kad aš būčiau Premjeras, tai išėjęs į Lietuvą sakyčiau:
- Į ką aš parodysiu kaulu, tas ir mirs.
- Nerodyk! – prašytų lietuviai.
- O kas man už tai bus?
Ir niekas nieko negalėtų pasiūlyt – aš visko turėčiau. O kaulu vis tiek nerodyčiau, nes būčiau labai labai geras.
Tik kad manęs ten neleidžia. Ir nežinau kodėl. Šeimos lėšas man puikiai sekasi švaistyt. O juk tai daug pavojingiau.
Tolsta nuo manęs šitas kraštas. Kuo didesni, gražesni nauji bildingai – tuo mažesnis, nedailesnis pats jaučiuos. Nei aš tuose viešbučiuose gyvensiu, nei verslo gražuolės anuose stiklo rūmuose beieškosiu…
Ir toks pagauna ilgesys!.. Įlipu į seną beržą ir kukuoju.
- Nušausiu tą gegužę! – išėjęs kieman grūmoja Buratynas.
- Šauk, tėveli, – pritaria Cipolonė, nors puikiai žino: ten aš.
Senis pykšteli. Krintu iš beržo.
- Dikta bestija! – paspiria koja. – Išvirk, dukrele, pietums.
- Gerai, tėveli, – atsiliepia toji. – Šit kirvuką susirasiu…
Žiaurūs, nekultūringi žmonės. Lietuviai!
Neprigijau čia.