Geriausia meilė namuose: ji – vonioje, jis – ant klozeto
balandis 8, 2008 4:52 pm Interviu
Taiklaus, subtilaus, kartais net juodojo humoro kūrėjas, poetas ir dramaturgas, dainininkas, jau dabar pagrįstai vadinamas klasiku Juozas Erlickas – vienintelis šalyje su niekuo nepalyginamas kūrėjas. Jo talentu galima žavėtis, kaip ir galima nekęsti, tačiau vargu ar bent kiek nusituokiantysis apie literatūrą gali likti jo kūrininiams abejingas. Niekada nesišypsančio ir niūraus mąstytojo įvaizdį pelnęs klasikas po ilgos pauzės vienu žodžiu gali priversti mases kvatotis. Arba aiktelėti. Tačiau paslaptingasis poetas prisipažįsta: galiu juokauti, kol nepavargęs. Todėl, kaip literatūros žvaigždė tvirtina, visko, ką yra pasakojęs apie save žurnalistams, nereikia priimti už gryną pinigą.
Geriau – netradicinė orientacija
Šią savaitę panevėžiečiams dainavęs ir ištraukas iš savo naujosios knygos skaitęs humoristas mielai bendravo su publika, negailėjo laiko autografų ištroškusiai miniai. J.Erlickas stebėjosi: kokios jūs orientacijos – nei runkeliai, nei elitas: pastarasis knygų neskaito iš principo, runkeliai – neturi už ką. “Nieko, svarbu, kad nebūtumėte tradicinės orientacijos, nes tokiems sunku orientuotis ne tik teisme ar banke, bet ir didesnėje parduotuvėje”, – kaip visada su potekstėmis kalbėjo J.Erlickas. Vis dėlto, anot jo, ateityje visi vyrai bus “pydarai”. “Juk kokia moteris gali pakęsti vyrą lovoje su purvinais batais?” – supratingas dailiajai lyčiai buvo klasikas. Bet, anot jo, neaišku, kam tos moterys vyrams gali būti reikalingos. “Vyras pasižiūri į veidrodį ir susimąsto: nei aš gražus, nei aš protingas – kokia su manimi gali prasidėti? O jei prasidės, tai tik durna. Bet kam man durnos reikia?” – apie vyrišką mąstyseną kalbėjo satyrikas.
Vis dėlto kūrėjui, atstovaujančiam vyriškajai giminei, sunku suprasti jos keistenybes. “Anapus durų vyras pasitempęs, o namie – kaip kiaulė. O kai nuvažiuoja į pajūrį, gretinasi prie kitų, tarsi svetimos moterys būtų geresnės už savąją. Kaip tik geriausia ta, kuri su vyru ištvėrė 10, 20 ar dar daugiau metų”, – dalijosi gyvenimo išmintimi J.Erlickas, su savo antrąją puse skaičiuojantis 30 bendro gyvenimo metų.
Kalbant apie vyrus ir moteris, neišvengiama tema tampa meilė. O tokiam tauriam jausmui tinkamiausia vieta – ne romantiškas pajūris ar pasivaikščiojimas susiėmus už rankučių parko takeliais. “Meilė geriausia namuose”, – konstatuoja J.Erlickas. Nustebusiesiems ir nusivylusiesiems tokiu atradimu skuba paaiškinti: įsivaizduokit tokią situaciją – mano mylimoji vonioje guli, o aš – ant klozeto sėdžiu. Ar tai ir nėra tikrieji jausmai?
Kur vyras ir moteris, o jei dar tarp jų įsimaišo ir meilė, pasekmės aiškios – verkiantys džiaugsmai. Apie tokius mažuosius rėksnius klasikas taip pat pareiškia nuomonę. “Vaikų nemėgstu, nes nuolat kartojama, jog jie gyvens geriau. Mes tai nusipelnėme gyventi geriau, o jiems už ką taip? Kad “pampersai” brangesni?” – paliko patiems ieškoti atsakymo J.Erlickas.
Pasirinkimo kryžkelėje
Vis dėlto jausmai lieka jausmais, o humoristas neslėpė linkęs į vienatvę. Ir netgi patarimu pasidalijo, ką daryti, jei koks vienišius prie jūsų gatvėje priėjęs panorės pasiskųsti gyvenimu: pradėkite trankyti, spardyti kojomis, tik pailsęs kartkartėmis neužmirškite paklausti, ar dar nori. Po tokios “terapijos” depresijos – kaip nebūta.
“Esu pasirinkimo kryžkelėje”, – tvirtino humoristas. Netgi kitą kelią ryžosi nurodyti. “Norėčiau būti chirurgu. Širdies”, – rimtu veidu užtikrino satyrikas. J.Erlickas teigė nesuprantąs, kaip gali viena operacija kainuoti kelis tūkstančius eurų, jei visas žmogus tiek nevertas. “Ką tai reiškia? Prapjovei, išėmei, išmetei ir vėl užsiuvai. Aš ir už 100 litų taip atlikčiau. Ir netgi su savais instrumentais”, – nesibrangino klasikas.
Nuo asmeninio gyvenimo persimetęs prie politinio J.Erlickas patarė nesistebėti dabartiniais įvykiais šalyje. Ko norėti, jei net garsieji politikai neką geriau šalį valdė: Vytautas net iki Juodosios jūros nujojo, kad žirgą nuvarytų, toks Augustas mąstė visąlaik gulėdamas lovoje, o Basanavičiaus vienintelis nuopelnas – Palangoje palikta Basanavičiaus gatvė. “Rusišką muziką labai mėgo”, – tokį pasirinkimą paaiškino humoristas.
Visai rimtai
Pasibaigus autografų ištroškusių gerbėjų apgulčiai klasikas neslėpė, jog taip sutinkamas ne visur. “Čia savo noru ateina žmonės, esantys arti literatūros. O ne taip, kai būna koks firmos organizuotas renginys ir pakviečia tik dėl to, kad kuriam nors vadovui Erlickas patinka. O kitiems gal aš visai nepatinku. O kai ateina tokie iš gatvės, jaučiu, kad aš jiems patinku. Tada ir aš gerai jaučiuosi”, – kalbėjo J.Erlickas. Po pasirodymo Panevėžio publikai satyrikas tvirtino jaučiasi gerai. “Tik visada būnu nepatenkintas savimi, nes manau, kad galiu geriau pasirodyti”, – pripažino dainininkas ir poetas. Vis dėlto solistu savęs klasikas teigė nelaikantis. “Esu tik šiaip mikrofono mėgėjas. Dainuoju, kad būčiau žinomas”, – atviras buvo satyrikas.
J.Erlickas net nesuko galvos: toje srityje, aišku, esu vienintelis. “Nors šiaip yra pas mus rašytojų arba poetų net labai gerų, tik jų poezijos žmonės nesupranta, į ją neįsigilina, jos neskaito”, – mano literatūros klasikas. Pasak jo, susidariusi visuotinė nuomonė, kad jam rašant namiškiams leista tik ant pirštų galiukų vaikščioti, kad triukšmu mūzos neišbaidytų, tėra mitas. “Kai aš kalbuosi su kuo nors ir nesu pavargęs, pripaistau visokių nesąmonių ir kai kas priima tai už rimta. O kadangi dabar nesu tokios geros formos, kad galėčiau žarstyti visokius pokštus, galiu pasakyti, kad taip nėra. Aišku, jei kas nors man už durų muštų būgną, būtų blogai”, – apie kūrybinį procesą kalbėjo J.Erlickas.
Girtuoklystė ir tinginystė
Apie šeimą poetas nelinkęs daug kalbėti. “Kaip ir negražu būtų girtis, kad mano dukros nuostabiausios”, – pasiteisina J.Erlickas. Ar jos paveldėjo tėčio talentą, klasikas suabejoja. “Toks aš esu vienintelis. O dukros gal kitų talentų turės”, – svarsto poetas. Jauniausia Erlickų atžala – abiturientė, kita studijuoja Kaune, tačiau, pasak klasiko, mergina dar yra neapsisprendusi, todėl studijas greitai gali pakeisti. O apie artėjančią Kovo 8-ąją klasikas pakankamai skeptiškos nuomonės. “Man ji – jokia šventė. Jei moteris man brangi, aš ją kiekvieną dieną savo elgesiu pasveikinu. Ne tokiais pabrėžtinais veiksmais kaip dovanos, bet elgesiu. Aišku, gėlių galima dovanoti kiekvieną dieną, jei ji nieko prieš. Dovanoju ir aš kartais, bet to nesureikšminu”, – kalbėjo J.Erlickas. Pasiteiravus, kuo pradžiuginantis savo žmoną, klasikas šyptelėjo: jeigu nemuši, tai jau ir gerai.
J.Erlicko nuomone, lietuviai humorą supranta, jei ir 25 tūkst. tiražu išleistas jo knygas išperka. 1997 m. apdovanotas Nacionaline premija humoristas šypteli: seniai tai buvo, galėtų jau ir antrą kartą skirti.
Klasikas atvirai pasakė apie savo silpnybes: tinginystė ir girtuoklystė. Vis dėlto pokalbio metu į kambarį netikėtai atėjusių dviejų gerbėjų su taurelėmis siūlymą išlenkti į poeto sveikatą J.Erlickas tvirtai atrėmė: geriu tik kovo mėnesį. Net ir po ilgo įkalbinėjimo klasikui nepaėmus taurelės svečiams teko spūdinti lauk. “Sėkmingai atsispindėjo kova su girtuoklyste”, – konstatavo poetas. Tačiau, anot jo, alkoholis iš dalies padeda kūrybai. “Ką gi pamatysi eidamas tiesia linija, o kai nukrypsti…” – svarstė poetas. Jo nuomone, svaigieji gėrimai gal ir davė naudos jaunystėje – daugiau pažinta gyvenimo ir žmonių.
Loading ...