Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

IŠ EPISTOLIARINIO PALIKIMO

gruodis 23, 2007 3:01 pm Česlovas Už ką? (1987)

Žemiau pateikiamas rankraštis, rastas Kėdainių Centrinio pašto šiukšlių dėžėje. Tekstas priklauso tam tikrose įstaigose gana žinomo Prano P. Blinkevičiaus plunksnai. Stiliaus netaisiau, nes autorius rašo stiliumi, kurio pataisyti neįmanoma. Kokia šio rašinio paskirtis ir kaip jis atsidūrė savo vietoje –neaišku. Čia nutarta išspausdinti kaipo pamokomą pavyzdį jauniems literatams, kaip nereikia rašyti.
Su pagarba – J. Erlicko Raštų poezijos skyriaus vedėjas
Petras Garnevičius

P. S. Tūlo Blinkevičiaus rašinyje minimi kai kurie nūnai dar gyvųjų sąrašuose tebefiguruojantys asmenys (taipogi ir aš pats). Užtat noriu pabrėžti, jog visi faktai– išgalvoti. Praną P. Blinkevičių paskutinį sykį regėjau 1983 m. spalio 8 -osios naktį. Diskutavome su Helen Blinkevičiene jos miegamajame apie Menus tete-a-tete. Diskusijų įkarštyje, lygiai dvyliktą valandą, atsilapojo rūbų spintos durys, kambarin įžengė P. P. Blinkevičius, pasisveikino, užlapojo duris ir dingo nežinoma kryptimi. Kalba, žiemą jį matydavę geologai Simferopolyje, prie gastronomo.

***
1983, rugsėjo 12 d.
Sėdžiu kieme ant varstoto. Pro stiklo langą matau gracingai pakreiptą Helen profilį. Kūrybos šv. aktas (!)

1983, rugsėjo 21 d.
Helen laboratorijoje šįryt sambrūzdis; atsiuntė iš Ugandos naujas herojines stakles.

1983, spalio 4 d.
Atėjo N. Derina stakles. Liüdna.

1983, spalio 6 d.
Sėdžiu kieme ant varstoto. Praskrido gervių trikampis ir varnų trapecija. ,,Kokios jos, tos varnos, vis dėlto…“– galvoju.

1983, spalio 8 d.
Sėdžiu spintoje. Vienuolikta vakaro. Helen siuvinėja. Atėjo N.

1983 spalis–1984 liepa
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

1984, rugpjūčio 4 d.
Vakar iš Vilniaus skambino K. Šatkus, įkalbinėjo, bet aš kategoriškai atsisakiau. Parašyti Pasaulinės literatūros bibliotekos XX -ąjį tomą – nė negalvoju! Paskutines antrosios jaunystės dienas ketinu nugyventi ramiai, niekam nekliudydamas, galbūt ką nors drožinėdamas iš medžio, šį tą nulipdydamas iš gipso (turiu truputėlį ir bronzos Jaunųjų Kūrėjų figūrėlėms), vaikščiodamas po aukštus kalnus, rinkdamas vaistažoles ir peteliškes (esu vegetaras). Šventadienių vakarais, kai nuo geležinkelio pylimo vasaros vėjas atneša rausvų čiobrelių ir geltonų kačpėdėlių kvapus, aš atsidarau kraitinę Helen skrynią, išsiimu savo pageltusius rankraščius, ir užplūsta vizijos. Matau geležinkelio pylimu nubėgančią šviesiaplaukę mergaitę balta suknele su žaliais žirneliais (dabar jų, sako, trūksta. Gali būti. Tokie dalykai Kūrėjo nejaudina). Kas tai? Pirmoji jaunystė?.. Vasarvidžio nakties sapnas?.. Helen Blinkevičienė?.. Ak, ir tie debesys… Paremiu parkeriu galvą ir verčiu lapus tarsi mėnesius. Nebeturiu jokių literatūrinių ambicijų nei pretenzijų, bet man gražu, kad visa tai buvo:

Ant klevo gonkų saulė tviska,
Kada gamyklon einam mes,
Ir aš menu puikiausiai viską, –
Kaip čia įdarbino mane.

Sunkusis paauglys buvau aš
Ir pravaikštas dariau kasdien,
Bet veteranas Jonas Bauža
Akis plačiau atvėrė man.

Menu, išjungia aparatą,
Konservų atidaro štai,
Ant staklių butelį pastato –
Ir kalbamės labai ilgai.

Kaip ganė jis vištas pas buožes,
Kaip cechą kitados užpustė,
Kad kelias klotas ne tik rožėm,
Kad ten ir dilgėlės, ir usnys…

Tačiau usnis išrauti metas,
Pasakė, šyptelėjo sau,
O galutinis rezultatas
Priklauso nuo tavęs, sūnau.

Ką sakė man, klausiaus aš godžiai
Ir jau kitaip ėmiau galvoti.
O dėdė nesišvaisto žodžiais,
Padėjo man specializuotis.

Ir štai šiandien jau viršum plano
Detalę tekinsiu, kuri
Bus kaip ir tu, mieloji mano,
Tiek pat brangi ir apvali.

Nors kartais padarau dar broko,
Tačiau rezervų aš turiu.
Jau aplenkiau bičiulį Roką,
Ir Helia vėl man tars liubliu.

O kai asmeninį žymeklį
Aš gausiu – kelsim vestuves
Aš suradau save prie staklių,
O ji mane – alaus bare.

Tik nereikia viso to nešti redakcijon, kad išspausdintų.

***
1984, rugsėjo 18 d.
Mąstau apie tai, jog į literatūrą kiekvienas ateina savaip. Kai kas išvis neateina. Pavyzdžiui, Petras Garnevičius. Pirmus jo lit. bandymus H. B. miegamojo stalčiuose radau prieš gerą dešimtmetį. Bet ir tada jautėsi vidinis nukalbėjimas, nostalgija ir savistabos stoka. Pastaraisiais metais P. Garnevičius rado savo temą, kurios pavardės čia minėti nenoriu, deja, daugelis eilėraščių neprašoka vadinamosios albuminės poezijos rėmų. Dėl ko taip atsitinka? Manyčiau, dėl to, kad juose nėra distancijos tarp gyvenimiškosios ir meninės tiesų, stokojama apibendrinamumo. Dauguma šitokių eilėraščių suprantami tik trims žmonėms. Pvz.:

Mėnesienoj tarp vandens gėlių
Plaukiam dviese baltu laiveliu.
Įsiręžęs traukiu irklą,
Visas prakaite išmirkęs.

Tau tai kas – labai gražu atrodo,
O man viskas viskas nusibodo,
Nusibodo man kas naktį
Mėnesieną irklais plakti.

Apsistoju, nusišypsau gudriai
Ir metu tave į tamsią kūdrą.
Vandenėlis burbuliuoja, –
Viso gero, mylimoji.

Kitų neatsimenu, bet drįstu tvirtinti, jog jie ne geresni.

1984 rugsėjo 19 d,
Sėdžiu kieme ant varstoto, žiūrėdamas į tolin nuvingiuojantį kelią, ir staiga matau – atvažiuoja tas pats P. Garnevičius dviračiu su pakabinamu varikliu ir šautuvu. „Rankraščiai, mano šv. Rankraščiai…“ – tiek tespėjau pagalvoti.
Garnevičius sustabdė plieno žirgą prie tvoros ir užgesino pakabinamą variklį. Tik dabar pastebėjau, kad už jo nugaros būta ne šautuvo, o žmogaus. Garnevičius atrėmė dviratį į tvorą, o tas žmogus žengė artyn, dešinę ranką laikydamas vidinėje švarko kišenėje. Be sąmonės kritau ant skiedrų ir susapnavau sapną, kad anapus geležinkelio dainuoja V. Kukulas ir J. Erlickas; supratau, jog toje vietoje bus pastatytas naujas gastronomas, ir atsipeikėjau. Garnevičius iš guminės žarnos liejo ant manęs vandenį. Buvau jau beveik atšalęs. Nepažįstamasis tuo tarpu vaikščiojo po kiemą su mano auliniais batais, karklo šakele gainiodamas nesantuokinius vietinės kalakutės žąsiukus. Ant klevo šakų buvo išdžiaustyti mano apatiniai drabužiai (viršutinių daugiau niekada neberegėjau). Viršum, laužo pakabintoje Garnevičiaus kepurėje kunkuliavo verdamos bulvės.
– Kas tas toks yra, Petrai? – baugiai paklausiau.
Garnevičius pasižiūrėjo į mane nustebęs.
– Jį visi pažįsta. Tai Waldemaras C. iš elektrinio traukinio „Vilnius – Kaunas“.
– A, girdėjau, girdėjau, – pasakiau, nors ničnieko nebuvau girdėjęs. – Bet juk tas traukinys šitom aplinkybėm nekursuoja? – nervingai šyptelėjau. ,,Kas per jautrumas, – nusistebėjau. – Ar tik nebus pribrendusi vidinė būtinybė romanui?“ (Rašyti, tiesą sakant, nebeturiu jokio noro).
– Tamstai telegrama nuo Blinkevičienės, – griausmingu, tačiau maloniu baritonu tarė žmogus iš C, ir mano širdis kiek atlėgo. Iš to vyro sklido vidinė šiluma. „Būtų gerai kurį laiką pasislėpus jo bute – šmėstelėjo keista mintis. – Vargu ar jie gali eiti su tuo Garnevičium išvien…“
Permečiau akimis telegramą. „Bučiuoju tšk Helen“ – buvo parašyta aistringom didžiosiom raidėm. Susijaudinęs priglaudžiau ją prie širdies. Veidas pasruvo ašarom. Abudu vyrai taktiškai nukreipė akis į verdančias bulves. Šiaip taip susitvardęs, pasiėmiau į klevo kamieną atremtą kojinę, apsišluosčiau veidą ir nusišnypščiau. Nuo šakos atitrūko geltonas lapas ir išnyko laužo liepsnose. Už alksnynų leidosi saulė, ir sutemos klojo žemę įvairiaspalvių raštų šešėliais. Buvo taip tyku, kad girdėjosi, kaip Kultūros ir poilsio parke esančios blaivyklos dulkėtas grindis nosimi rėžia vietinis kompozitorius M. Sėdėjau susimąstęs, galvodamas apie tolimą ir gražų miestą Simferopolį. Ir staiga suskambėjo švelni melodija bei keturi duslūs smūgiai. Pakėliau galvą. Tai Waldemaras C. pūtė išilginę fleitą, o Garnevičius mušė dėmėtojo elnio odos būgną. Iškišę iš alksnyno galvas mus smalsiai stebėjo du usūriniai šernai ir danielius. Muzikai nutilus, negalėjom ištarti nė žodžio. Tylą sudrumstė tik aistringas šerno patelės atodūsis.
– Vivaldi? – sušnabždėjau. Jie linktelėjo. – Gerai, kad atvažiavot, – sušukau, pagautas sentimentalaus susijaudinimo. – Dabar mažai tokių belikę, – jie nusiėmė skrybėles, – dažniau būna, kad… Štai pernai vasarą buvo atsibeldęs toks Erlickas su Jonynu, gal žinot? – Jie susižvalgė. – Tai kad prasidėjo!.. Bet ką čia…
Jie meistriškai pasinaudojo mano susijaudinimu (dabar suprantu, jog telegrama buvo jų pačių gudri išmonė).
– Prašom tarti keletą žodžių apie Jaunųjų Kūrybą, – Waldemaras C. kyštelėjo artyn išilginę fleitą (vėliau sužinojau, jog ten būta mikrofono).
– Jau kelinti metai tvarkau savo Palikimą, tad Jaunųjų Kūrybai nebegaliu skirti tiek dėmesio, kiek jinai verta, – prašnekau prieš savo valią. – Bet, man rodos, Jaunieji pernelyg krypsta į formalių eksperimentų sritį, vengia imtis atsakomybės, pernelyg lėtai bręsta, ir labai ilgas jų kelias iki P. K. Pasigendu ryškesnių individualybių. Štai kiek jau prabėgo laiko nuo pirmųjų šv. Balbieriaus ir Helen Blinkevičienės publikacijų, bet ar atsirado, kas perimtų estafetę iš jų rankų? Tikiuosi visa tai neliks tarp mūsų? – kandžiai nusišiepiau.
– O pamokymai? – paklausė abu vyrai dviem balsais (B dur). Garnevičius trinktelėjo būgnu.
– Jei tas tikrai būtina, norėčiau jums pasiūlyti kelis tūkstančius Helen Blinkevičienės laiškų, – pasakiau. – Nes ten kaip tik ir liečiami esminiai Kūrėjo etikos, moralės ir materialės dalykai, – paėmęs kastuvą, atmatavau nuo klevo keturiolika žingsnių į Šiaurės Vakarus ir ėmiausi darbo. Neilgai trukus pasimatė tautine juostele perrištas celofaninis maišas (2×3x1,6). Švelniai padvelkė pažįstamais, tokiais svaiginančiais kvapais.
– Trojnoj? – pašniaukė nosim Garnevičius.
– Karmen, – atšoviau truputį įsižeidęs. – Jei nepatinka, neimkit.
Ir, kad nebepasakyčiau ko nereikia, išsitraukęs iš kišenės ritinėlį pleistro, užsiklijavau burną. Jie suprato ir atsisveikino.
Atleisk man, Helen, jeigu tavo laiškai bus išspausdinti.
Ir sudievu…

***
Juokingiausia šitoj istorijoj tai, kad šįryt, atėjęs į redakciją, kampe iš tikrųjų radau gulintį maišą su P. P. Blinkevičiaus rašliavoje minimais laiškais. Ilgai dvejojau, spausdinti juos ar ne. Parodžiau K. Šatkui ir Zinovjevai Sprindytei. Jų nuomonės skyrėsi. „Spausdinti reikia. Čia daug pamokomo ras ne tik jaunieji literatai, bet ir plačioji visuomenė“, – sakė Zinovjeva Sprindytė. K. Šatkus, remdamasis Hėgeliu, įrodinėjo priešingai. Galų gale rastas kompromisas: vietoj pateiktų 4480 laiškų išspausdinti trylika.
P. S. Literatūros mokslininkų komentarai bus išleisti 1988–1989 metais atskirais tomais.
Su pagarba –-P. Garnevičius
P. P. S. Gausios laiškų kalbos bei stiliaus klaidos netaisytos.