Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

O lietus vis lijo…

Dabar apie tai daug kas kalba, pasklido visokiausi gandai, tas sako – taip, anas – anaip, trečias – vėl trečiaip, o iš tikrųjų nieko panašaus nebuvo, ir visa tai, ką kalba žmonės – paprasčiausi plepalai, nes viskas vyko visai kitaip. Kaip šiandien atsimenu. Buvo tada lietinga rudens popietė. Jis ramiai priėjo prie manęs ir, plačiai šypsodamasis, paklausė:
– Nori į snukį?
– Nenoriu, – atsakiau, ir jisai sumišo.
– Kaip tai nenori? – paklausė išraudęs. Aš irgi paraudau.
– Tai kad labai lyja, – sumišęs pratariau.
Tada jis dar labiau paraudo. Aš irgi pasijutau labai nepatogiai. Jis nervingai vartė rankose plytą, o pro jo šlapią megztinį aš mačiau raumeningą krūtinę ir tvirtus rankų raumenis. Man jo pagailo.
– Gal duokit, – sumurmėjau, – tiek jau to.
Jis vėl paraudo, tarytum krauju apsipylė, akyse pasirodė ašaros.
– Ne, – sunkiai ištarė drebančiu balsu, – iš tikrųjų labai lyja.
Dabar aš troškau tik vieno: kad prasiskirtų žemė ir aš prasmegčiau kiaurai.
– Atsiprašau, – sušnibždėjau taip tyliai, kad vos išgirdau savo balsą, – atsiprašau, – pakartojau, – dovanokit, atleiskit…
Jo tvirtos, įdiržusios rankos nervingai per laužė plytą, ir du rausvi gabalai nusirito ant šlapio asfalto. Jis lėtai apsisuko ir, nuleidęs galvą, sunkiais žingsniais nuėjo gatve tolyn.
– Sustokit, palaukit, – norėjau sušukti aš, bet vos įstengiau pakrutinti sukepusias lūpas. Aš stovėjau ir žiūrėjau jam įkandin, ir mano skruostais lėtai ritosi sūrios ašaros.
O lietus vis lijo…
Tai štai kaip viskas buvo. O dabar visi apie tai tiek daug kalba ir pripasakoja tokių nesąmonių, kad gėda ir klausytis.