Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Daug žadanti pradžia

gruodis 23, 2007 6:44 pm Česlovas „Bajorų“ ištraukos

Sykį, ieškodamas bukesnės plunksnos, pagrabaliojau šiukšlių dėžėj. Bet kas gi tai? Maža raudona knygelė, tačiau iš jos – lyg iš atvertos Jėzaus širdies šventuose paveiksluose – sklido šviesa. Ar tik ne šv. Viktorino diplomas, kurio ieškot mūsų piligrimai andai beldėsi net į Maskvą?

Susijaudinęs paliečiau relikvijas lūpomis…

Ir tuo metu kažkas lyg mostelėjo sparnais, kažkas lyg triokštelėjo galvoj – tai šventoji mokslo dvasia nusileido ant aprūdijusių mano pusrutulių.

Pasijutau mokslinykas esąs!

Nuo tos dienos viskas mano gyvenime pasikeitė. Ėmiau viską suprasti. Ėmiau daryti gera Lietuvai ir sau.

Per pusmetį išradau duris, tarpdurį ir net keletą vietų už durų. Aišku, tai buvo genialu, bet šiandien tokie darbai manęs jau nebedomina. Dabar mano tikslas – išrasti vietą po saule. Tai turėtų būti rami, tamsi vietelė, tinkama amžinam naudojimui.

Žinojau, kad čia – šiaurės platumose, posovietinėse ilgumose – tai nelengvas uždavinys. Tad ir vėl, kaip andai, murksau prie stalo. Tik ant stalo – nebe šūsnys bet kaip prikeverzotų metraščių, o tikslūs grafikai, brėžiniai, sąskaitos ir net faktūros.

Išgirdau triukšmą. Tai į mano išrastas varstomas duris beldė jaunesnysis mokslinis bendradarbis tėvas Ožislovas, kuriam buvau skyręs užduotį – išbandyti vietą už durų. Jis reikalavo duonos ir žaidimų.

– Vienintelis jūsų žaidimas – laukti, – paaiškinau nebe pirmą kartą. – Tam šitos vietos ir sukurtos. Man smalsu, ar žmogus, kantriai laukdamas, gali sulaukt.

Užtrenkiau duris ir pasinėriau į magišką skaičių pasaulį. Tris paras atėmiau iš pavasario, keturias pridėjau prie rudens, o septynias šventines visai išmečiau. Rudenį laukti lengviau, o per šventes išvis nieko nesulauksi. Kita vertus, kiekviena diena turi būti kaip šventė. Tada ir laukti nereikės.

Laikas ėmė lėkti sparčiau, net eilinis valdiškas trečiadienis įgijo romantiškų penktadienio atspalvių.

Bet vėl ėmė baladotis Ožislovas, teirautis, ar greit bus išrasta pažadėtoji vieta po saule. Pakilęs apsigobiau balta mantija ir paskelbiau išvadas:

– Visi jūs, o žmonės, trokštate daugiau, nei yra. Deja, mielas kolega, prie jūsų aštuoniasdešimties metų pridėjus senatvės pensiją ir atėmus natūralias jaunystės teikiamas privilegijas, jokia geresnė vieta, nei vieta už durų, nebeišeina. Mokykitės džiaugtis tuo, kas yra.

– O jei nieko nėra?! – šaukė tas nemokytas žmogelis.

– Džiaugtis niekuo yra aukščiausia džiaugsmo rūšis, – paaiškinau. Tai buvo teorija. Žinojau, kad ji vaisinga, – juk būtent iš nieko išdygsta politikai, iš nieko jiems išdygsta pilys… – bet praktikoj ja naudotis nemokėjau. Antraip nė nebūčiau užsiėmęs mokslais.

Gėda prisipažint, bet kol kas nesugebėjau išrasti vietos po saule. Klaida, manding, slypėjo skaičiavimuose. Stiprus skaičiuotojas niekad nebuvau. Mokykloj, kiek pamenu, skaičiuodavau tik iki šimto. Vėliau – jau po pusę litro.

Diplomas gi – aukštojo mokslo, tad elementarių aritmetikos žinių man nesuteikė.

Ūmai toptelėjo: gal pirma reikia išrast užnugarį? O ten jau atrasčiau ir vietą po saule.

Deja, išrasti užnugarį buvo dar sunkiau. Reikėjo prie vieno pridėti šimtą keturiasdešimt ir kiekvienam padauginti. Kelis nereikalingus uždaryti į Lukiškes ir iš trijų milijonų atimti nežinomą skaičių. Ilgai vargęs padegiau daugybos lenteles ir nusprendžiau išrasti nematomas jėgas, kurios timpčiotų mane už virvučių. Numaniau, jog tada nebūtų reikalingas nė užnugaris. Pagal mano skaičiavimus, nematomos jėgos atsirastų savaime, jeigu tik prieš tai aš pats kažkokiu būdu atsirasčiau itin gerai matomoje vietoje.

Išskleidžiau politinį Lietuvos žemėlapį ir uždėjau ant jo ekonominių kreivių tinklelį. Spindintys, susikertantys taškai buvo: Seimas, Vyriausybė, teismai… Mokslinis eksperimentas tik patvirtino tai, ką sakė prastuolio intuicija.

Kažkodėl labiausiai mane traukė teismai. Gal todėl, kad iš visų keturių valdžių tik vienintelis teismas eina… Visi atsistoja… Užtat ne visi atsisėda.

Tik kaip man pakliūt tarp teisėjų?

Kai užplūsdavo tamsumos, visados išsitraukdavau diplomą. Taip padariau ir šįsyk – akyse kaipmat prašviesėjo. Ūmai supratau, kad vienintelis būdas man įsiskverbt į uždarą teisėjų klaną – tapti teisiamuoju. Tik šitaip susipažinsiu su advokatais, prokurorais, teisėjais. Kuris iš jų viršiausias, nežinojau. Bet žinojau: visi ten giminės, visi kits kitam padeda nuteisti žmogų taip, kaip reikia.

Norint tapti teisiamuoju reikia padaryti nusikaltimą. Labiausiai man patiktų valstybės turtą švaistyt. Bet kaip prie jo prieit? Ir ne visada už tai teisiama.

Gal vištą pavogt? Tiek sugebėčiau – juk buvau diplomuotas specialistas. Bet už tokį menką žygį kolegos teisiamieji mane gaidžiu padarys.

Teisiamųjų prisibijojau. Filmuose banditai man net labai patiko, visados norėjau būti toks kaip jie: kietas, teisingas vyrukas, kišenėj ieškantis ne žodžio, o ginklo, visados apsuptas pulko damų. Tačiau tie, kuriuos regėdavau mūsų kriminalinėse kronikose, atrodė ne kieti, o buki. Nors gal tai kaip tik gerai. Juk ir aš pats – bene kietas? Ko gero, būtent tarp bukų jausčiaus savo vietoj.

Reikėjo įsiskverbt į nusikaltėlių klaną. O tai irgi uždara sistema, nors ir ne tokia uždara, kaip teisėjų. Yra ten ir autoritetų, daugsyk autoritetingesnių už teisėjus, nes teisėjai tik anuos aptarnauja. Nebūtų nusikaltėlių, nebūtų ir teisėjų. O va jei teisėjų nebūtų, nusikaltėliai vis tiek veistųsi ir daugintųsi. Tiesa, gal ne taip sparčiai.

Ak, nebūčiau radęs diplomo, ramiai sau gyvenčiau… Kaip mokslas kvailiui susuka galvą!

– Kur aš esu? – paklausiau.

– Namie, – atsakė žmona.

Labai stebėjaus. Kur esu, ten ir būnu! Kam tad varstomas duris išradau?..

Keliais nesudėtingais veiksmais po penkiasdešimt išradau priekį ir žengiau ten.

Kieme stovėjo greitoji, o ant neštuvų gulėjo tėvas Ožislovas. Sulaukė vis dėlto.

Nuėjau į priekį nosies tiesumu, o kad nosis buvo kreiva, tai atsidūriau prie geležinkelio. Gerai, kad turėjau kastuvą, – nedelsdamas ėmiau raust urvą po bėgiais. Žinojau, kad geležinkelį peržengt draudžiama, bet nežinojau, kodėl. Traukinys, manding, irgi eina. Panašiai kaip teismas.

Po penkiolikos parų įveikiau pylimą ir atsidūriau paraeuropinėj zonoj.

…Gedulo ir Vilties rūmai „Nutrūkusi kadencija“ dunksojo ant marių kranto, juosiami pušyno, ore tvyrojo ramybė. Neramūs buvo tik klientai – visi daugiau ar mažiau sutrikusio intelekto. Kai kuriems kadencija dar nebuvo nutrūkusi, bet jie labai nerimavo dėl ateities. O daugeliui ji buvo natūraliai nutrūkusi po ketverių ar net dvylikos metų agonijos. Šie visur ieškojo priešų. Ir rasdavo! Lietuvos priešai puldavo grupėmis po dvylika, o asmeniniai priešai – pavieniui: išlįsdavo iš spintos, iškrisdavo iš medžio. Aišku, tai buvo specialiai apmokyti sanitarai. Pavojingas darbas! Išvydęs priešą, ligonis puldavo jį ir taikydavosi pasmaugt.

Ligonius kamavo reta Alcheimerio ligos forma: patys viską prisiminė, bet jiems vaidenosi, kad juos pamiršta Lietuvos žmonės. Deja, taip ir buvo.

Vienintelis veiksmingas gydymo būdas – pasirodymas per televiziją – buvo brangus, mat vargetų, kurių nutrūkusi kadencija, įtraukt į programą už dyka televizijos nesutiko. Teko taikyti vietinę anesteziją: rodyti ligoniams senus laikraščius, kuriuose buvo pilna jų nuosavų programų.

Retsykiais, kai pacientų būklė itin pablogėdavo, specialiu Vyriausiojo įsakymu Rūmų teritorijoje būdavo įvedama sovietų valdžia. Ant medžių suplevėsuodavo raudonos skaros, po medžiais būdavo pasodinami vietiniai bedarbiai: jie gerdavo degtinę ir traukdavo rusiškas dainas. Prie srutų vamzdžio atsistodavo piktas seniukas su armonika – „Ivanas“. Sanitarai išvesdavo ligonius pasivaikščiot, tie smalsiai stebėdavo aplinką ir džiūgaudavo: „Be mūsų – prie rusų! Taip jums ir reik, išgamos rinkėjai…“

Kai atėjau, ten kaip tik buvo eilinė gegužės pirmoji.

– Šalin engėjus! – šaukė komsorgas Pabiedinskas. – Kelsim lervoliuciją!

– Už teisybę! – ragino samdinys Ramonas. – Piriot!

Ligoniai stvėrė mietus, šoko ant medinių žirgų ir mintyse nulėkė į Seimą.

Prisistačiau Vyriausiajam ir pranešiau: – Noriu būti teisėjas!

– Ar išmanai įstatymus?

– Teisėjui to nereik, – paaiškinau. – Juk teismas – eina! Įstatymų laikytis privalu tiems, kurie paeit nebegali. Bet, aišku, žinau, kad įstatymai surašyti Mozės lentelėse ir Mikaldos knygose. Atsiversiu ir paskaitysiu prieš miegą. O žmogų reikia teist pagal sąžinę.

– Susikišk ją žinai kur!..

– Žinau, – pasigyriau. – Bandžiau, bet netelpa. Tai reiškia, kad maniškė labai didelė. O tie, kam sutelpa, neturi teisės teist.

Jis paklausė:

– Kokia yra nekaltumo prezumpcijos viršutinė gerybinė funkcija ir apatinė nesudeganti suma?

Aš atsakiau:

– Visa, kas draudžiama, – nebaudžiama. O suma – atvirkščiai proporcinga sąžinės skersmeniui, bet gautą skaičių dar reikia padaugint iš užpakalinės angos įžambinės kvadrato.

Tada jis patikėjo manim ir paskyrė visų rūšių teisėju šeštoje palatoje. Prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas.

***

* Ši bajoriška saga – iš “Tyto alba” išleistos naujos J.Erlicko knygos “Bajorų”.