Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Kiekvienąsyk išgirdęs, kad yra slaptieji popieriai, tik sudrebu: svetimas aš čia, svetimas…

Betgi Lietuva – tėvynė mūsų, motina su ašarom! Ar motina ką slėptų nuo savo vaikų?

Aišku, kad ne.

Bet valstybė – visai kas kita. Valstybė – tai valdininkai. O valdininkas neturi tėvynės. Tai visai kita rūšis: kitoks jų dauginimosi būdas, mityba, įpročiai…

Tiesa, kai kurie tyrinėtojai, ypač kolegos iš užsienio, teigia, neva jei atliktume eksperimentą ir pradurtume valdininką vinim, tai pastebėtume, kad reaguoja jis panašiai kaip rinkėjas.

Bet tai nieko neįrodo. Jei rinkėjui prigrūstume pilnas kišenes pinigų ir įleistume į tamsią patalpą, jis elgtųsi panašiai kaip valdininkas. Bet argi taptų toks?

- Aš dirbu su valstybės paslaptimis! — skelbia slaptasis tarėjas.

O snukis – kaip kiaulės.

Bet taip ir turi būt. Kurgi jūs matėt paslapčių sergėtoją tauriu elnio veidu? Kokias paslaptis tauriajam sergėt? Gal kodus nuo skrynių, kur sukrauti dvasios lobiai?

O ano snukis gal ir negražus, užtat kaip giliai dokumentus užknisa!

Slaptaisiais jie vadinami dėl to, kad ten parašyta: kas? kada? kiek? Rinkėjui tokių dalykų nereikia žinot. Rinkėjui gana žinot, kad Lietuva – brangi. O kas ir kiek konkrečiai kainuoja – ne jo reikalas. Bene rinkėjas koks buhalteris! Ar, atėję į spektaklį, mes lendam į užkulisius? Rinkėjas – tai be galo jautri būtybė, kurią sujaudint gali net iš kelnių kišenės prapuolęs litas. O kad išgirstų apie prapuolusius milijonus!.. Tad juokeliai, esą valdininkai rūpinasi pavaldinių gerove, nėra visai tušti.

Rinkėjas ir runkelis… Šie žodžiai neatsitiktinai panašūs.

Pasiekus tam tikrą valstybingumo pakopą, slepiami jau nebe dokumentai, o runkeliai. Šiuos geriausia slėpt po žeme.

O kartais, pajutę tariamą pavojų (tikro nėra, nes būtent jie čia stambiausi plėšrūnai), slaptieji tarėjai patys slepiasi ligoninėse. Tai reiškia, jog daktarai su anais išvien.

Štai dėl ko taip įspėjamai klykia naujagimiai. Tik kas anų klausys…