Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Šeimyniniai santykiai

balandis 27, 2009 10:31 am Juozas Perliukai

∙ „Bajorų“? Kodėl pavadinau „bajorų“? Galėjau juk kaip nors įdomiau, gražiau… Pvz., „Vienuolis, kuris nusipirko „Volkswagen Golf“ arba „Jūsų pasąmonės galia daryti nesąmones“. Pavadinau „bajorų“ rūpindamasis tiek vyro, tiek moterų – savo skaitytojų – gerove. Įsivaizdavau tokią situaciją: vyras, grįžęs iš daugiadienių lenktynių, drybso kėdėj ir bamba: „Parnešk „Bajorų“, parnešk „Bajorų“ ”. „Gerai, gerai“, – atsako geroji žmona. Išeina ir grįžta su mano knyga. Štai koks didelis patogumas – vyras jau kaip ir neturi teisės duot į snukį, prašė pasirinkti. Kita vertus, didelis knygos privalumas yra tas, kad jos nereikia skaityti. Juk jeigu ant jūsų darbo stalo stovi knyga, kurios pavadinimas ne „Idiotas“, o „Bajorų“, tai ir jūs pats jausitės geriau, ir jūsų partneris kitaip į jus žiūrės.

∙ Svarbiausia bajorišką dvasią turėti širdyje. Situacija „Moteris laiko tris namų kertes, o ketvirtoje laiko vyrą, kuris laiko televizoriaus valdymo pultelį. Tai kuris čia bajoras?“

∙ Atidarau spintos duris ir randu kažkokį poną. Tyliai užveriu duris ir ilgai stoviu kitoj pusėj. Širdin smelkiasi tylus džiaugsmas: kitur blakės, tarakonai veisiasi. Vadinasi, pas mus viskas geryn. Kitą sykį grįžtu namo, atidarau duris – pono nėr. Tampa liūdna. Gal jam kitur geriau? Bet gal išėjo tik maisto pasiieškoti? Padedu spintoj duonos ir lašinių, pastatau butelį degtinės. Gal sugrįš? Vėl grįžtu iš kelionės. Ilgai stoviu miegamojo tarpdury žiūrėdamas, kaip dviese kruta po antklode. Norisi imt ir pasižiūrėt, kas ten vyksta. Bet nedrįstu. Žmona mano, bet vyras tai svetimas. Nežinia, ką pagalvos. Panašu, kad būtų kokią brangenybę radę ir negalėtų pasidalinti. Tik kad nieko tokio pas mus nėra. Atsargiai įlipu į spintą ir užsidarau. Norės, tai vėliau patys papasakos. Atrodo, kad švinta. Pabeldžiu iš vidaus. „Kas ten?“ – murma ponas. Maniškė numoja ranka: „Kas ten bus spintoj.“ Ponas ropsčiasi iš lovos, žiovaudamas dūlina į tualetą. Aš išlipu iš spintos ir demonstratyviai pakėlęs užpakalinę koją lieju apžvalgos ratą. Tepajunta, kas čia šeimininkas.

∙ Problemų padaugėja, kai namuose atsiranda vaikas. Vyras lieka sukrėstas ir įskaudintas iki sielos gelmių, – kuo vaikas vertesnis už mane? Aš juk taip pat moku traukti iš buteliuko, žaisti su mašinytėm, galiu griuvinėti ir rėplioti grindimis ir rėkalot ką nors nerišlaus, kiaurą parą voliotis lovoje, prašytis ant rankų. Viskas buvo taip gražu, ir še tau. Jaučiatės toks pakeičiamas, nenaudingas, norisi rėkti: „O man tavęs niekas nepakeis!” Ir tai tiesa, joks vaikas, net jei jis būtų indigo, neišskalbs rūbų, nesurinks šiukšlių, neišvirs pietų.

∙ Maloniai šnekučiuojantis prie jūsų vis lenda apsiseiliojęs vaikas, tampo už kelnių, reikalauja su juo kažkur eiti. Susitvardykite, suspauskite kumščius ir ramiai paklauskite: „Kur tu, suskiau, gali tėvą nusivest? Aš nereikalauju, kad su manim nueitum alaus išgert. Su tavim man neįdomu, aš jau pilnametis. Susirask sau lygų.“ Gal supras, kad maža vilties.

∙ Netikėkite, kai sakoma, kad vaikui reikalingi abu tėvai. Jei namuose yra pakankamai maisto ir žaidimų – nė vieno tėvo nereikia. Aišku, jeigu vaikas įpratęs išnaudot kaip arklį ar bokso kriaušę ir dėl to jūs atsidūrėt beprotnamyje, kurį laiką vaikas gali jūsų pasigest.

∙ Išėjai, tėvai, į pensiją, išeik ir iš namų.

∙ Jūsų sūnų jau triskart parodė per televiziją ir jūsų širdin plūsta pasididžiavimas. Bet prisiminkite televizijos specifiką: kuo tipas durnesnis, tuo jį dažniau rodo.

∙ Skambina kažkoks tipas ir sako: „Jūsų sūnus sukėlė avariją, sumušė policininką ir šiuo metu sėdi areštinėje. Atneškite 10 tūkstančių, ir mes viską sutvarkysime.“ Jūs daug sykių girdėjote, kad šitaip sukčiai išvilioja pinigus. Be to, puikiai matote, kad jūsų sūnus sėdi kitoj stalo pusėj ir srebia barščius. Bet vis tiek surenkate pinigus ir skubat duoti, – štai kokia yra tėviška meilė.

∙ „Tau snarglys varva į sriubą“, – praneša senelė. „O man taip skaniau“, – atšauna senelis. „Kitas!!!” – rėkia senelė. Aidi sirena. Taip greitoji atveža kitą senelį.

∙ Sykį paklausiau savo pačios: „Ką jūs veiksite šiandien vakare?“ Ta kuičiasi apie puodus. „Gal norėtumėt su manim pavakarieniaut?“ Tyla. Seniai pastebėjau, kad žmonos ir damos į tuos pačius klausimus reaguoja skirtingai. „O jūs turite ką nors?“ – klausiu. Ta kelia samtį. „Aš norėjau paklausti, ar turite artimą?“ Ir tada man toptelėjo, kad gal aš pats galėčiau būti artimas. Norėtųsi prieiti, apkabinti… bet prisimenu, kad mes jau ketvirtį amžiaus kartu. Ir paeinu į šalį.

∙ Žinokite, moterys, jeigu jūs elgsitės blogai, mes, vyrai, visi pasirinksime gėjaus kelią.

∙ Mano žmona šunį į lauką pasivaikščioti išvedė keturis kartus, manęs – nė vieno. Šunį pašaukė ėst, manęs – ne. Vakare šuo drybsojo ant sofos ir jam net kelis kartus pakasė šonus. Man – nė sykio. Štai kokia padėtis. Kiek man žinoma, daugelis moterų pamiršta, kad dvikojam augintiniui reikia nemažiau dėmesio.

∙ Vyras pabuvęs pas moterį jau nebemoka gyventi vienas. Nestatutiniai santykiai šeimoje įprastas dalykas: „Ko drybsai lovoj? Grindis išplauk.“ Ir vyras pameta pultelį!.. Ima šlykštų skudurą… O yra vyrų, kurie net pusryčius atneša žmonai į lovą. O yra tokių, kurie net palydi žmoną į teatrą. Oi, kiek čia tų nelaimingų! Vat kokios žiaurios dresūros būta.

∙ Įsidrąsinęs prieinu prie žmonos ir sakau: „Norėjau Jums kai ką pasakyti…“ O ji: „Kaupiasi dujos?“ Malonu, kad tarp mūsų yra ryšys.

Šeimyniniai santykiai, 9.3 out of 10 based on 74 ratings