Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Helen Blinkevičienei

Lyja lietūs ant lauko ražienų,
Sudraskyti voratinkliai trapūs.
Ko tu raudi taip gailiai, Helen,
Vėjui plėšiant pageltusį lapą?..

Nesakai… Užmiegi ir sapnuoji
Mėlynųjų rugiagėlių lauką,
Krinta šaltosios rasos ant kojų,
O pabudus – nėra ką pašaukti…

O aš vėlei tyliu, nes dabar jau
Nieko žodžiai padėti negali…
Vėl einu… Nežinau, ar tolyn, ar
Gal artyn, bet kažin kur – pro šalį.

Vėl žiūriu į ražienas išmirkusias,
Tartum pro aprasojusį stiklą…
Aš mačiau tave vieną akimirksnį
Ir žinau, jog daugiau nesutiksiu.

Užrakinti jau vartai į praeitį,
Surūdijusios spynos begirgžda…
Ir nežinome, kur benueiti
Per išbalusį rudenio žvirgždą…

Patiko? Pasidalink su draugais!

•