LIEPOS NAKTĮ…
gruodis 22, 2007 8:25 pm Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose (1995)Kai aš sapnuoju – kur esu?
Kas ten, ant kalno, pučia ugnį?
Kas lekia viršum debesų?
Ir kas ten puola į bedugnę?
Kas saugoja rudens ugnelę,
Laukuos – lyg seną atviruką?
Kas ten matuoja žingsniais kelią
Ir kas tenai iš kelio suka?
Kas lekia juodbėriais karietoj?
Kas sužeistas prie kelio guli?
Ties kuom palinksta siluetas
Seniai išėjusio bičiulio?..
Štai jis mane už rankų ima
Ir bėgam į Kažinkur greitai…
Kaip senas vaikiškas žaidimas,
Toks mielas pamirštas jo veidas.
Staiga sustojam mėnesienoj
Vandens malūnas tyliai ūžia…
Tokia naktis – kaip šiltas pienas!
Gal išsimaudykim, drauguži?
Tylėjo jis, bet išgirdau –
Kaip rasos, – tylūs žodžiai krito:
– Štai upė ta, kur paskendau
Aš vieną gražų liepos rytą…
Štai pieva ta, kurioj maišelis
Visų žaidimų nuostabiausių…
Štai – aplink visą žemę kelias,
Kuriuo aš niekad nekeliausiu…
Man veidą palietė ranka –
Lyg ką svarbaus sakyt norėjo…
Iš rūko pašaukė kažkas –
Nusišypsojo ir nuėjo…
…Aš stoviu pievoje Rasų –
Rugius anapus upės kerta…
Ir nesuvokiu, kur esu,
Kada staiga akis pramerkiu.
Tai mano sienos, mano butas,
Ant mano stalo baltos gėlės…
Ir taip sunku širdy, lyg būtų
Akmuo nuo pilko kauburėlio…
Loading ...