Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Gyveno kadaise Paryžiuj bobutė
Ir džiaugės labai, kad gyva dar, kad kruta,
Ir nors teturėjo tik dešinę koją –
Porelę prancūzų visur ji sekiojo.

Bulonės miške ir laukuos Eliziejaus…
Porelė – Maskvon, ir jinai – Mauzoliejuj…
Prancūzų porelę jei vieną paliktum –
Baisu pagalvot, kas pasauly nutiktų:

Ar gatvėj paklystų, ar langą išdaužtų,
Ar imtų bučiuotis, Pavasariui auštant…
Ir jeigu pasaulis dėl to nesugriūtų –
Vis viena baisu tam pasaulyje būtų.

Štai parkan Mišelis vadina Birutę –
Iš paskos klibinkšt paklibinkšt ir bobutė.
Mišelis arčiau mylimosios pasvyra,
– Policija! – šaukia bobutė – į skyrių!

Birutė parausta, nubėga į kairę,
Mišelis – išbalęs – į dešinę pusę,
Bobutė sutrikusi gatvėje dairos –
Ir ją pabučiuoja šaunus Autobusas.

Bobutė tik skėsteli: ak, pasiduodu!..
…Štai guli taip tyliai, kaip pelės po šluota,
Galvūgaly šlama prancūzas berželis –
Jį laistė Birutė, sodino Mišelis…