Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Gyveno kadaise Paryžiuj bobutė –
Prie Eifelio bokšto turėjo ji butą.
Ji visko pasauly klausytis norėjo,
Bet viena kairiąja ausim tegirdėjo.

Nebuvo be galo dėl to nusiminus –
Ir viena girdėti, ką šnekas kaimynai!
Prie durų priglaudusi išskėstą ausį,
Žinių vakarinių kas vakarą klausės…

…Giliai iš širdies atsidūsta markizas:
– Mišeli, ir vėl Persų įlankoj krizė!
Markizė teiraujas: kas naujo Taivany?
Mišel, ar tikrai jau laisva Lithuania?

Stojas Mišelis, pelių karalaitis:
– Tėveliai, aš myliu karštai lietuvaitę!..
– Že tem! ak! – suklinka markizė žavi.
Markizas tik mosteli: e, se la vi…

– Sudievu, tėveliai… Ir pasuka raktą,
O durys kad pokštels bobutei į kaktą!..
Bobutė nuo laiptų giliai nusirito –
Nė viena ausim nebegirdi iš ryto…