Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Atėjau pas Mūriką,
Nes nebuvo eit pas ką,
Niekas laiko neturėjo –
Laikas į Pietus išėjo.

Nebebuvo nė vienos
Tąsyk Dievo valandos.
Buvo ne Naktis, ne Rytas,
Kas? – Nei tas, nei kitas.

Štai naktis po suolu murkia…
Klausinėja paukščiai: – Kurgi
Rytas? – Girioj kaip lokys
Pasiklydęs miega jis.

Ogi Mūrikas pirtelėj
Su šakutėm ir šaukšteliais,
Kaip ėriukas nusigandęs,
Remontuoja tuščią skrandį.

- Gal turi tu duonos, pieno? –
Aš paklausiau. Jis suriko:
- Tu užvalgyk mėnesienos,
Jeigu valgyt neturi ko.

- Tai prašyčiau duoti šaukštą
Ir sudie – einu į krūmus –
Mėnesienos pirmas aukštas
Pilnas balto balų dūmo.

Kopinėju atsitūpęs
Rūko kopas prie Šešupės,
Krito rasos, kilo vėjas.
Tartum lapai sušlamėjau:

- Gal pažaiskim „Trečias bėga“?
- Nebegrįžo, kai išbėgo.
- Gal suloškime šachmatais?
- Kirsiu antausį – ir matas!

- Ko gi šiandien tu toks piktas?
- Nerandu, kur dingo sprigtas.
Duotų tau jisai į kaktą –
Prisimintum durų raktą.

Į namus keliautum, vaike. –
Neturiu – matai – aš laiko.
Štai plytelės – būrį jų
Aš aplinkui mūriju.

Nulipdysiu tokią sieną,
Kad neperšoks Mėnesiena –
Sidabrinis kambarys
Čia pasidarys.

Mėnesieną aš pragręšiu,
Ašarų rasom patręšiu –
O kad niekur ji nedingtų,
Tai duris užsirakinsiu.

Lygiai dvylika metelių
Čia tupėsiu kaip vištelė –
Išsiris iš Mėnesienos
Pinigėlis vieną dieną.

Už Mėnulio pinigėlį
Pirksiu Krymo asilėlį –
Strykt ant balno ir keliauju
Pažiūrėt, ar Nieko Naujo?

Jeigu rasiu Naujo Ką –
Tai parduosiu Mūriką.
Tai parduosiu kvailį seną –
Te naujoviškai gyvena…

Taip man Mūrikas kalbėjo,
Bet pakilo Šiaurės vėjas –
Ir išbėgo pro duris
Sidabrinis kambarys…

Patiko? Pasidalink su draugais!

•