Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Iš laukinių gyvenimo

spalis 15, 2008 2:50 am Juozas „Bajorų“ ištraukos

1

Išeinu įkelia… Pavasarį man visados kyla nerimas, o noras dirbti – ne. Valgau šešiskart per dieną.
Žinau, yra žmonių, kurie neturi laiko pavalgyt. Ką tie žmonės dirba? Ir kam tada išvis dirbt?
Tai labai nelaimingi žmonės. Suklupęs kryžkelėj pasimeldžiu už jų sielas.
O yra tokių, kurie atsilieka nuo laiko. Aišku, jie tai daro specialiai, idant, likę praeity, galėtų ją pataisyt, nes nuo praeities priklauso, kokia bus ateitis. Tai geri žmonės.
Bet yra tipų, kurie pralenkia laiką ir, nukeliavę ateitin, ten tiek pridirba… O mes, pasiekę tą laiko juostą, naiviai skėsčiojam rankom: „Kodėl viskas taip?”
Atlikęs kelyje apklausą nustatau, kad dauguma žmonių išvis neturi laiko. Ir kuo žmogus turtingesnis, tuo daugiau jam trūksta.
Bet jei laikas – pinigai, kaip galima tuo pat metu tą patį ir turėt, ir – ne? 
Kai laiką pasuko valandą į priekį, pinigų sumažėjo. Turėjau dvidešimt keturis litus, liko litu mažiau. Bet niekas be pėdsako nedingsta. Tie pinigėliai kažkam kliuvo.
Parašiau pareiškimą ir pareikalavau kompensacijos. Atrašė, kad grąžinsią rudenį. Aišku, išsuktus, išplautus, išgręžtus ir niekam tikusius. Žinomi valdininkų žaidimai.
Jei būčiau tokio tipo žmona, tai klausčiau:
-Jūs valstybininkas, o mano vyre?
– Taip, – atsakytų. – Valstybininkas.
Aš – paukšt! – samčiu į kaktą.
Bet jei būčiau moteris, tai nė negyvenčiau su valstybininku. Su jokiu vyru aš negyvenčiau. Aš gyvenčiau su moterim.
Su vyru gali gyventi tik šuo.

2

Kelyje lūkuriuoja policininkas, todėl sulėtinu greitį ir patikrinu savo būklę. Batai žieminiai. Ar su tokiais balandžio mėnesį dar galima vaikštinėt?
Gerai, kad nors kelnės pripūstos…
Kairėj rankoj veidrodėlis, dešinėj – žiebtuvėlis. Viskas lyg ir tvarka… Bet gal aš girtas? Kaip tą galėčiau žinot? Juk kuo daugiau išgeriu, tuo blaivesnis sau atrodau.
Bet jei apsigręšiu ir eisiu atgal, kils įtarimas…
Svaigstu nuo policininko artumo. Vos tik mane sustabdo, negaliu susivaldyt ir duodu jam.
Pareigūno lazdelė nuknemba ir aš toliau keliauju.

3

Pastebėjau, kad greitkely mes prasilenktam su kitais dar didesniu greičiu nei gatvėj, todėl jaučiamės dar svetimesni kits kitam. Ir kuo automobilio greitis artimesnis šviesos greičiui, tuo vairuotojas jaučiasi vienišesnis.
Važiuojantys priešingom kryptim, aišku, yra visai skirtingi žmonės, tad be reikalo mes bandom su jais užmegzt kontaktą, perjungdami šviesas iš tolimųjų į artimąsias. Šie tipai mums niekad nebus artimi.
Važiuojančius viena kryptimi vienija panašios pažiūros. Šit vairuoju kelio viduriu, iš paskos atlekiantis automobilis žybsi šviesom, ieško kontakto. Žaismingai pasukalioju vairą, kad pasikraipytų maniškės užpakalis. Tegu anas žino, kad yra man patrauklus.
Jis aplenkia ir tūpteli po pat maniškės nosim, lyg ketindamas kiaušinį padėt. Vadinas, netradicinės orientacijos.
Tradicinės – orientuojasi į policininką, nors partnerius kely reikėtų rinktis atsargiau. Žiemą žalias policininkas puošia pakelę. Bet vasarą jis nereikalingas.

4

Jei nebūtų policijos, tai nebūtų ir nusikaltimų. Policininkas yra nusikaltimo sukėlėjas, o nusikaltėlis – vykdytojas. Į nukentėjusius nekreipiam dėmesio, nūnai jau įrodyta: jie patys kalti. Auka išprovokuoja nusikaltėlį savo elgesiu, pritraukia jį savo mintim. Bet jei nebūtų policininko, nusikaltėlis nenusikalstų, mat nebūtų prieš ką vaidint, nebūtų žaidybinio elemento: pagaus – nepagaus. Kas tau gera valia rinksis nusikaltėlio kelią! Kiekvienas nori eiti į butą, kur jo laukia žmona ir vaikučiai, o ne į svetimą, kur niekas nelaukia, kur įėjęs neatsidrėbsi ant fotelio priešais televizorių, nesgi dirbti reik…
Šiaip jau būti pareigūnu – smagu. Kai dirbau šiukšlių mašinos vairuotoju, visoms moterims sakydavau: „Priklausau specialiosioms tarnyboms. Prašom eiti su manim.”
Daug jų tada patikrinau.
Kita vertus, pareigūno gyvenimas ne rožėm klotas. Jeigu jam, tarsi iš nieko, išdygsta dvaras – tuoj triukšmas. Lyg žmonės nežinotų, kad mūsų platumose visa, kas gražiausia, atsiranda iš nieko, atgal į nieką nebeatvirsta, tad reikėtų tik džiaugtis, kad nieko Lietuvoj vis mažėja.
Nebent esame tiek iškrypę, kad norime dalį nieko išsaugoti ateities kartoms.

Iš laukinių gyvenimo, 9.6 out of 10 based on 32 ratings