Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

1.

- Perskaitau romaną ir tučtuojau pamirštu! – giriasi kaimynas. – Man tie dalykai negali pakenkt. Kad taip būtų! Deja, skaitytojui tik vaidenas, kad per naktį jo galva vėl tapo tuščia. O iš tikrųjų ten nusėdo tam tikras nuodingos medžiagos – kultūrosterolio – kiekis.

Kultūrosterolio kilmė dvejopa: vienas patenka į organizmą su vadinamuoju „dvasiniu penu“, o kitas, „gerasis“, pasigamina organizme pats (visi pažįstam žmonių, neskaičiusių nė vienos knygos, nemačiusių jokio spektaklio, o kokių kultūringų!). Beje, prieš metus kažkas paskleidė gandą, neva daug „gerojo“ kultūrosterolio yra vištienoje, todėl vištienos suvartojimas žymiai padidėjo net kultūrininkų šeimose. Deja, greit paaiškėjo, kad tai pramanas. Kaip ir iš ko gaminasi „gerasis“ kultūrosterolis – dar nežinia.

Dažnam vyrui yra tekę girdėti žmonos priekaištą: „Kultūros reikia turėt!“ Bet ką tai reiškia? Juk kultūros veikėjas sugeba net iš muziejaus grįžti skersas, o orientalistikos katedros vedėjas – orientuotis vien padriku slavų – totorių kalbų kratiniu.

Viskuom kaltas kultūrosterolis. Todėl labiau prakutęs vyriokas nė nesiginčys. Užsivers naują butelį ir nuvirs į seną kertę.

Manoma, kad normalus kultūrosterolio kiekis yra 14-15 mg/1 gyvojo svorio kg. Deja, neaišku, kiek ir kokios kultūros suvartoti per parą, kad tas kiekis išliktų stabilus. Manoma, kad prarijus eilinį euroromaną į organizmą patenka 0,2 g „blogojo“ kultūrosterolio. Dalį šio produkto galima pašalint iš organizmo tik sykiu su perdirbtu alumi. Todėl, kas daug skaito, tam reikia daug gerti. Problemų kelia tai, kad pažiūrėt vienodų žmonių organizmai kultūrosterolį toleruoja itin nevienodai. Kas atsitiks, jei neatsargi moteris nuvilios vyrą į simfoninės muzikos koncertą? Gali būti, kad toks tariamai romantiškais smuikų garsais prasidėjęs vakaras baigsis tikrai gedulingais varpais… Bet juk kasdien simfoninę muziką griežiantys orkestrantai – sveiki gyvi, o kai kurie net blaivūs! Nuo vaikystės nuodytas, žalotas organizmas tapo atsparus viskam. Dar daugiau! Simfonija skatina didesnę kultūrosterolio koncentraciją tiesiojoje žarnoje, o sykiu ir spartesnį jo pasišalinimą iš organizmo. Štai kodėl kultūros kūrėjai, užuot, kaip anksčiau manyta, kentę nuo kultūrosterolio pertekliaus, nuolat jaučia jo trūkumą ir pasitenkinti begali tik iškreiptu būdu, kurdami vadinamąjį „šiuolaikinį“ meną, kurio net nedidelė dozė eiliniam vartotojui mirtinai pavojinga.

Štai kodėl menininkų vaikai kartais išeina iš namų net į politiką…

Todėl kiekvienas žmogus turėtų bent sykį per metus (kultūrininkai – triskart) pasitikrinti. Jei nukrypstama nuo normos, reikėtų nedelsiant fenotipuoti kultūros lipidus pagal Fredriksoną ir padedant budinčiam menotyrininkui išsirinkti kultūrą pagal sveikatą.

Prie paminklų, paveikslų būtinos lentelės, kuriose nurodomas objekto skleidžiamas kultūrosterolio kiekis. Jei romane naudojami nūnai madingi europapildai – tą irgi privalu nurodyt. Jei kultūros kūrinys pretenduoja į daugiametę kultūrą, turi būti paminėti visi nuo greito puvimo saugantys priedai. Kultūros dietos besilaikantis vartotojas turi teisę žinoti, ką jis vartoja, rinktis ekologišką ar patologišką produktą.

Tačiau kad ir kaip jūs slapstytumėtės nuo kultūros, šioks toks kultūrosterolio kiekis jūsų organizme vis vien kaupsis. Visur mus gaubia kultūrinis fonas. Laimė, Vilnių paskelbus kultūros sostine, kultūros sluoksnis čia gerokai praretėjo, o vietomis pastebimos net gaivinančios kultūros skylės. Tad bent jau vilniečiai gali lengviau atsipūst.

Deja, užuot pasidžiaugus, vėl niurzgama, neva reikia gausinti kultūrą, skirti jos kūrimui daugiau lėšų… Tiesa, apie tai kalba tik patys kūrėjai. Tai gal niekam daugiau kultūra nė nereikalinga? Tam tikras kiekis, aišku, būtinas. Nūnai jau įrodyta: žmogui vienodai žalingas tiek per didelis, tiek ir per mažas kultūros tūris. Bet akivaizdu, kad būtinas tūris jau seniai sukurtas ir gausinti tikrai nebereikia. Problemos atsiranda dėl informacijos stygiaus. Jei rašytojas nors kartą apsilankytų net nedidelėj bibliotekoj, jis tikrai liautųsi rašęs ir prašęs.

Išpūstas kultūros burbulas! Vadinamąjį „dvasinį peną“ galima ir net būtina kaupti, kol nieko kito neturite. Bet jeigu jums per trisdešimt – tai tuščias laiko leidimas. Talpos ne beribės. Ir vis dėlto – dėl ligos ar klaidingo auklėjimo – jums knieti pakelti savo kultūrinį lygį? Tai įsidėmėkite: šimtas perskaitytų knygų nesuteiks to, ką laimėsite, atsisakę kasdienio šimto gramų. Artimieji bemat pajus skirtumą.

Todėl prie Kultūros ministerijos būtina steigti Gėrimo kultūros departamentą, kur šios kultūros paslapčių žmones mokintų inkstų ir kepenų ligom sergantys meno veikėjai.

Metas pagaliau aiškiai pasakyti: kultūros niekam nevalia brukti per prievartą, tai tolygu išžaginimui, už tai būtinos pačios griežčiausios bausmės.

Žmogus turi kultūriškai subręsti – tada gal net pats užsigeis, kad jį kas nors iškultūrytų.

2.

Žinau, kad reikia atsigręžti į paprastą žmogų, bet nežinau, kodėl? Ką iš tokių išmoksi?

O sykį skaičiau apie žmogų, kuriam iš išeinamosios angos chirurgui teko traukt šachmatų karalių. Aišku, kad tai nepaprastas žmogus. Jį jaudina tik kilnūs dalykai. Štai su kuom aš norėčiau susipažint!

Tik prie tokio nepaprasto taip paprastai neprieisi! Pagaliau, nė nežinočiau kaip elgtis karališkoj aplinkoj…

Bet aš dar prisimenu laikus, kai čia visi buvo paprasti – nebuvo ne tik zoofilų, bet ir pedofilų. Vyras, išvydęs vaiką, nusijuosdavo diržą tik norėdamas iškaršti tam nevidonui kailį. Toks elgesys buvo laikomas norma.

O mylėti vyrą – tokia mintis niekam nė galvon nešaudavo. Už ką jį mylėt? Už pinigus? Meilės už pinigus tada irgi nebuvo.

Bet nė už jokius pinigus vyras nebūtų pamilęs vyro! To ir jėga nepasieksi, nors bandymų būta: šokiuose anuomet niekas nešokdavo, merginos būriuodavosi pasieniais, o vyrai eidavo kieman ir talžydavo kits kitą kuolais.

Niekas nenorėjo mylėti!

Nūnai priviso nepaprastųjų, kurie išdidžiai pareiškia: o mano tokia orientacija!

Atsipeikėk! Jei tave traukia vyras, tu išvis be orientacijos. Pasitark su policininku. Jei traukia ir policininkas… Bet taip negali būti, nes taip nebūna!

Anuomet nebuvo ir siekso. Daugelis nepaprastųjų, tai išgirdę, nustėrsta: kaip galėjo nebūt? Tokia reakcija tik paliudija, koks vis dėlto esate paprastas.

Bet nusiraminkite. Šiek tiek – buvo. Pakrūmiais, patamsiais… Nebuvo televizijoj, grožinėj literatūroj ir kitose griežto, bet teisingo režimo zonose, kur jūs niekuomet nebūtumėt buvęs įleistas. Niekas niekada nematytų jūsų žvaigždžių duetuose. Nebent tarnaudamas ten liokajum, šluostytumėt žvaigždžių dulkes.

Betgi dabar jūs laisvai galite pats dulkintis ir net kitus dulkint. Kasdien! O kai pakratysit kojas – ir tada dulkės pabirs. Pamąstykit, kiek, būdamas nepaprastas, esat prikaupęs paprasčiausių dulkių! Ir toks dulkių maišas nūnai vadinamas žvaigžde!

Tai kas yra tie, kuriems šviečia net dulkės?

3.

Drybsodamas lovoj, klausiaus radijo. Europa ir tam davusi, ir anam…

- Eisiu, paprašysiu, gal ir man duos, – tariau pačiai. – Europa tik jauniems duoda, – vaipėsi ta. – Netikiu, – atsakiau. – Sena pana negali būt tokia išranki.

Mintyse ryžtingai pakilau iš guolio, išėjau į kelią… Visi keliai veda į priekį, bet eidami priekin ilgainiui atsiduriam užpakaly. Pamaniau, kad keliais negalima pasitikėt, todėl ėjau nepaleisdamas kelio iš akių ir vis primindamas kojom. Greit pavargau ir nuilsęs atvirtau ant pagalvės.

- O jeigu eičiau mokytis į pilotus, tai gaučiau studento krepšelį su daugel tūkstančių, – pateikiau naują planą. – Prisipirktume visokių daikčiukų… – Niekas tau to krepšelio neduos į rankas, – atrėžė pati. Štai šitaip dar prieš skrydį vyrui pakerpami sparnai…

Susimąstęs žvelgiau į tą moteriškę, apie kurią nūnai begalėjau pasakyti tik tiek: iš matymo pažįstama ponia.

- Ar nematei daikto, panašaus į bambalį? – pasidomėjau. – Mažink vartojimą! – suriko. – Sunkmetis! – O kada geram žmogui lengvametis buvo?! – surikau ir aš. – Net kai kiti muilo burbulus pūtė, aš muilą nešiau, bet…

Po „bet“ mintis nutrūko. Dažniausiai nutrūksta po „bet“ ir „tačiau“. Tai nedori, nesveiki žodelyčiai, stengiuos jų nevartoti, bet…

Kalta lietuvių kalba. Jei mano mintys būtų angliškos – veltųsi taip lengvai netrūkinėdamos. Slėpdamas ašaras nusigręžiau į kiemą. Ten jau birbė kirpėjų mašinėlės. Jautresniems, drovesniems augalams – tokiems, kaip gyvatvorės – šiemet irgi sunku bus…

Prisiminiau, senelis Sys paskelbė, manding, vienintelę teisingą programą: apsikarpyk pats! Jis jau buvo apsikarpęs prostatą, o protas kažkaip savaime sutrumpėjo, todėl jautė ypatingą lengvumą abiejuose galuose.

- Norėčiau pensiją apsikarpyt, – tarė, nuėjęs į Aprūpinimo skyrių. – Kad Lietuvai būtų geriau. Už tokį projektą senelis tikėjęsis net premiją gaut. Deja, patrioto žingsnį nūnai retai šviesa telydi… Dar senelis pateikęs pasiūlymą: apkarpyti vidutinę vyro gyvenimo trukmę iki 45 metų. Juk vidutiniškai tiek vyras ir gyvena: kol į jį žiūri moterys. Toliau – darbas, vargas ir televizorius.

Išgrūdę pro duris. Tiesa, dovanoję pensininko krepšelį, bet šis buvęs kiauras…

O rašytojas Rys gyrėsi parašęs romaną „Paskutinė vakarienė“. Džiaugėsi, kad nieko nereikėję išgalvot. Bet, būdamas sąmoningas pilietis, tuoj ėmęs karpyt – belikęs tik pavadinimas. Vėliau ir tą iškirpęs.

Pagyriau: tai pats geriausias romanas.

- Kažin, kiek honoraro gausiu? – raudonavo rašytojas.

Patikinau jį, kad kūrinys vertas aukščiausių tarifų. Tik klausimas: ar mūsų mulkiai supras? Tačiau tokį veikalą lengva išversti į kitas kalbas, net ir į japonų.

Rašytojas šypsojo, išvydęs ateities viziją.

- Gal duos Briuselis, sulauksim laikų, kai ir rašytojams, panašiai kaip žemdirbiams, bus mokama už tai, kad jie nerašo, – pasvajojo. – Tereiks tik deklaruoti švaraus popieriaus stirtas ir tuščių diskelių plotus.

Pritariau: taip tikrai turės būti.

Patiko? Pasidalink su draugais!

•